VEIKĖJAI

TESĖJAS — Atėnų kunigaikštis

EGĖJAS — Hermijos tėvas
LISANDRAS r . . . ..
DEMETRAS Ji lsunyIeję
įsimylėję Hermiją
FILOSTRATAS — pramogų tvarkytojas Tesėjo rūmuose
RŪGŠČIUS — dailidė
MEILUTIS — stalius
METMUO — audėjas
DŪDELĖ — dumplių lopikas
SNUKIS — varkalys
DVASNA — siuvėjas
IPOLITĄ — amazonių karalienė. Tesėjo sužadėtinė
HERMIJA — Egėjo duktė, įsimylėjusi Lisandrą
ELENA — įsimylėjusi Demetrą
OBERONAS — fėjų ir elfų karalius
TITANIJA — fėjų ir elfų karalienė
PAKAS, arba ŠAUNUSIS ROBINAS
Žir n e l is
VORATINKLIS
PLAŠTAKĖ
GARSTYČIA
Fėjos ir elfai, tarnaują savo karaliui ir karalienei
Tesėjo ir Ipolitos palydovai
Veiksmo vieta — Atėnai Ir miškas netoliese

0
 PI RMAS V E I K S M A S

I SCENA

Tesėjo rūmai.
\ Įeina Tesėjas, Ipolitą, Filostralas ir
l svita.

TESĖJAS
Gražioji Ipolitai Jau arti
Vedybos mūsų: ketvertas dienų
Beliko laukt, kol jaunas mėnuo stos.
Bet kaip lėtai delčia tingioji dyla,—
Lyg pamotė, neleidžianti jaunuoliui
Greičiau paveldėt savo palikimą.

IPOLITĄ
Greit ketvertą dienų panardins naktys,
O ketvertas naktų sapnuos paskęs,
Ir jaunas mėnuo — įtem ptas danguj
Sidabro lankas — skaisčiai mums nušvies
V edybų naktį.

TESĖJAS
Eiki, Filostratail
Sukelk Atėnuos pram ogaut jaunim ą,
Linksmybės dvasią šauniąją pažadink,
Lai skausmas lieka laidotuvių dienai,—
Ne mūsų puotai tas išblyškęs svečias.
Filostratas išeina
Aš tau piršausi kardu, Ipolitą,
Ir p riev arta laimėjau tavo meilę,
Bet vestuves kitu tonu iškelsiu:
Džiaugsmingai, iškilmingai ir linksmai.
7
 {eina Egėjas, Hermija, Lisandras ir
Demetras.
EGĖJAS
Laimingas būkit, kunigaikšti mūsų!
TESĖJAS
Dėkoju tau, Egėjau! Kas nutiko?
EGĖJAS
Esu rūstybės apimtas ir skundžiuos
Aš Hermija, dukra, vaiku savuoju.
Demetrai, eikš čionai arčiau! Valdove,
Aš sutikau, kad ją šis vyras vestų.
Lisandrai, eikš ir tu! V aldove mano,
Jis apkerėjo širdį mano dukrai.
Tu, tu, Lisandrai! Jai eiles rašei
Ir meilės priesaikom su ja keiteisi,
Po langu m ėnesienoj dainavai
Veidm ainiškas dainas, veidm ainio meilę.
Palenkti jai tu vogčiomis naudojais
Apyrankėm , žiedais, plaukų segtukais,
Saldainiais, gėlėmis, blizgučiais — viskuo,
Kas veikia nepatyrusią jaunystę.
Gudrybėmis pagrobei dukros širdį.
Jos paklusnum ą man, pareigingum ą
Tu pavertei piktu atkaklum u.
Jei ji, valdove, jūsų akyse
A tsisakys tekėti už Demetro,
Prašau jus — leiskite pasinaudoti
Atėnų m iesto papročiu senuoju.
D uktė privalo vykdyt tėvo valią!
Jai v y rą išrinkau,— jei netekės,
Lai ji, kaip k ad įstatym as num ato,
N edelsiant būna pasm erkta myriop!
TESĖJAS
Kaip, Herm ija? Apsigalvok, mergaite.
Ju k tavo tėvas — tau vis tiek kaip dievas:
Jis suteikė tau grožį, tu esi
Lyg vaško figūra, jo nulieta.
a
J o v a lio je — s u k u lt ją a r p a lik ti.
D em e tras — ta v o ra n k o s v e rta s v y ra s.

HERMIJA
L isa n d ra s irgi.

TESĖJAS
Ž inom a, ir jis.
B et je ig u tė v o b a lsa s n e už jį,
D e m e tra s tu r i b ū t v e rte sn is.

HERMIJA
O kad
P a ž v e lg tų tė v a s m a n o akim is!

TESĖJAS
G e ria u ž v e lk tu jo p ro to akim is.

HERMIJA
P ra š a u a tle is t m a n , jū s ų m a lo n y b e ,
A š n e ž in a u , iš k u r d rą so s įg a u n u .
B ijau, k a d g a l a tro d y s n e k u k lu ,
J e i p rie v isų k a lb ė siu a tv ira i,
B et ju s m e ld žiu — m a n le is k it su ž in o t,
K o k ia b a u s m ė tu rė s m a n e ištik ti,
J e i d rįs č ia u aš a ts tu m t D e m e tro ra n k ą ?

TESĖJAS
T au m irti te k s a r b a a ts iž a d ė ti
V isie m s la ik a m s b e n d ra u ti su v y rišk ia is.
T ad, H e rm ija , g e ra i a p s is v a r s ty k
Ir s a v o ja u n ą p rig im tį ištirk ,
P rie š ry ž d a m a s i n ie k in t tė v o v a lią .
A r iš n e šio si tu v ie n u o lė s rū b ą,
T a rp m ū rų u ž d a r y ta am žin ai
B e v aisė a ts is k y r ė lė sesu o ,
B e g ie d a n ti š a lta m m ė n u liu i g ie sm e s?
P a la im in to s, k u rio s, su tra m d ę k r a u ją ,

9
Pasirenka skaisčios m ergystės kelią!
Bet rožė, aromatui nuskintoji,
Daugiau juk laimės patiria už tą,
Kuri ant nekaltybės kero žydi
Ir vysdam a num iršta vienumoj.

HERMIJA
Geriau man taip žydėt, nuvyst ir mirt,
Negu m ergystės laisvę atiduoti
Jo valdžiai. Ne, nenori mano siela
Nemylimo žmogaus nem ielo jungo.

TESĖJAS
Dar pagalvok! Kai jaunas mėnuo stos
Ir aš sujungtas būsiu meilės saitais
Draugystei amžinai, tą dieną tu
Būk pasiruošusi arba num irt
Už neklusnum ą savo tėvo valiai,
Arba tekėt už skirto tau Demetro,
Arba prisiekt Dianai prie altoriaus
Ligi mirties atšiaurią vienuolystę.

DEMETRAS
Sutiki, Hermija! O tu, Lisandrai,
Šiai tikrai mano teisei nusilenk.
LISANDRAS
Jei taip tave, Demetrai, myli tėvas,—
Su juo ir tuokis,— dukrą man palik.
EGĖJAS
Gali šaipytis! Taip, aš myliu jj,
Ir viską jam skiriu kartu su meile.
Duktė juk mano, tad ir savo teises
Drauge su ja Demetrui atiduodu!
LISANDRAS
Valdove, aš kilme esu jam lygus,
T urtu taip pat, o myliu ją labiau.
10
Likimas ne mažiau, gal net gausiau
M ane apdovanojo, nei Demetrą.
Bet kas svarbiau už šias visas pagyras —
M ane ju k myli H erm ija gražioji.
Tai kam atsisakyt man savo teisių?
Demetras — drožiu tiesiai j akis —
Elenai meilinos, Nedaro dukrai,
Jos širdį pavergė, o ji, vargšelė,
Beprotiškai jį myli, baisiai myli,
Kaip stabą garbina šį lengvabūdį.

TESĖJAS
Prisipažįstu, apie tai girdėjau,
Ir pakalbėt su Demetrų ruošiausi,
Bet, užsiėmęs savo reikalais,
Aš pamiršau. Demetrai, eik čionai,
Ir tu, Egėjau! Sekite mane,
Turiu šį tą jums tarti atskirai.
O tu, gražioji Hermija, pakluski
Ir užgaidas palenki tėvo valiai.
Jei n e — prabils įstatym as Atėnų.
Mes jį apeit neturim galimybės —
Teks m irti ar prisiekti vienuolystę.
Na, Ipolitai Eikš, m ieloji mano!
Demetrai ir Egėjau,— jūs taip pat!
Aš jus kai ką prašysiu padaryti
Vestuvėms mūsų. Mes pasikalbėsim
Ir apie tai, kas liečia jus abu.

EGĖJAS
Klusniai ir noriai viską padarysiu.
Išeina visi.
Lieka Lisandras ir Hermija.

LISANDRAS
Kas tau, brangioji? Ko išblyško skruostai?
Kodėl taip greit ant jų nuvyto rožės?
11
 HERMIJA
Gal dėl stokos lietaus, kuris lengvai
Prapliupt man gali iš akių audros.
LISANDRAS
Deja, nesu aš niekad nei girdėjęs
Istorijoj, nei pasakoje skaitęs,
Kad meilės kelias būtų rožėm klotas.
Čia jai sukliudo skirtum as kilmės...

HERMIJA
Baisu pamilt kilmingam nekilmingą!
LISANDRAS
Ar metų skirtum as per daug žymus...
HERMIJA
Juokinga, jeigu senas ima jauną!
LISANDRAS
A r giminaičiai paskiria tau kitą...
HERMIJA
Koks pragaras, jei kito akys renka!

LISANDRAS
O jei sutam pa abipusė meilė,—
Tai karas, ligos ar mirtis jai graso,
Ir laimė būna laikina it aidas,
Trumpa it sapnas, it lakus šešėlis:
Kaip žaibas tvykstelia ji tam sią naktį,
Nuplieksdam a padangę su žeme,
Ir, tau nespėjus šūktelti: „Žiūrėk!",
Juodi tam sos nasrai praryja liepsną...
Toks būna trum pas džiaugsmo spindesys!
HERMIJA
Jei tikrą meilę nuolat lydi skausmas,
M atyt, toksai y ra likimo dėsnis.
12
Tad nesėkm ės lai moko mus kantrybės!
Ju k mylintiems kentėt nuo amžių te n k a ,—
Atodūsiai, svajonės, ilgesys
Ir gailios ašaros vis lydi meilę.
LISANDRAS
Teisingi žodžiai, Hermija. Klausyk,
Turiu gana turtingą seną tetą,
Našlė bevaikė ji — viena gyvena.
Lig jos septynios mylios nuo Atėnų.
M ane ji myli tartum tikrą sūnų.
Ten, Hermija, mes galim susituokti,
Nes mūsų nebesieks Atėnų miesto
Įstatym ai griežtieji. Jeigu myli,
Pabėk ry t naktį iš tėvų namų.
M iške — m ylia nuo miesto — kur tave
Aš sutikau su Elena, kai ėjot
Gegužio ryto apeigų atlikti,
Tavęs palauksiu.
HERMIJA
O Lisandrai, mielas!
Aš Kupidono tau lanku prisiekiu
Ir jo taikliausia auksine strėle,
V eneros balandėlių skaistumu,
Tyros vilties ir meilės šventumu,
Ugnim, kuri Didoną glamonėjo,
Nakčia klastingai paliktą Enėjo,
Ir vyrų priesaikom, duotom suktai
Dažniau, nei m oters žino apie tai,—
Kad ten, toj vietoj, kur paskyrei tu,
Rytoj tikrai mes būsime kartu.
LISANDRAS
Tik neapvilk! Štai Elena ateina.
Įeina Elena

HERMIJA
Sveika, gražuole! Kurgi taip eini?
13
 ELENA
Gražuole? Kam mane taip vadini?
Demetrui tavo grožis šviesą žeria,
Jį tavo akys tartum žvaigždės keri,
Jį žavi tavo balso skam besys
M ieliau, nei piemenėlį vieversys,
Kai pakelia kviečius šilti orai
Ir prasiskleidžia rožių pumpurai.
Jei grožis būtų limpama liga,
Aš užsikrėsčiau nuo tavus staiga,
Kad gaučiau šviesą aš akių kaip tavo
Ir tavo balsą, melodingai žavų.
Už jį, Demetrą,— aš pati m atau —
Pasaulį visą atiduočiau tau!
Taip žvelgt, kaip tu!.. Išmokyk šito meno,
Kuriuo patraukei tu Demetrą mano.

HERMIJA
Jis myli, nors iš jo aš tik juokiuos.
ELENA
M ane išmokyk šypsenos tokios!

HERMIJA
Labiau dar myli, kai imu jį keikti.

ELENA
O kad jį bent m aldavim ai paveiktų!

HERMIJA
Kuo aš pikčiau — tuo myli jis karščiau.

ELENA
Kuo aš meiliau-— jis nuo manęs toliau.

HERMIJA
Kad myli jis — čia aš ju k be kaltės.
14
 ELENA
Vien grožis kaltasl Trokščiau šios kaltėsl

HERMIJA
Nurim k — m anęs nebem atys jisai,
Iš čia mes greit pabėgsime visai.
Pakol Lisandro aš nepažinojau,
A tėnus vaizdavaus kaip tikrą rojų.
Bet gimė meilei Ką man veikt dabar čia,
Kai ji m an dangų pragaru paverčia?

LISANDRAS
Atskleisim tau, Elena, tiesą gryną.
Vos Febe savo veidą sidabrinį
Ryt naktį upės veidrody išvys
Ir perlais žalią žolę apšlakstys,
O m ylinčiuosius slėps tamsa,— iš čia
Pabėgsim pro vartus abu slapčia.

HERMIJA
Miške, k u r tarp gėlių dažnai gulėjom
Ir kur kartu kaip seserys galėjom
Gražiausiai pinti laimės svajones,—
Lisandras ten ateis sutikt manęs.
Ten nuo A tėnų mes akis nugręšim,
N aujų draugų svetur taip pat surasim.
Vaikystės drauge, mums sėkmės linkėki
Sudiel Demetras tavo bus vis tieki
Lisandrai, neapvilkl Lig ry t nakties
Bekęsim sunkų ilgesį širdies.
LISANDRAS
Taip, Hermija.
H ennija išeina

Elena, būk tvirta,

Demetro meilė vienai tau skirtai
Išeina

15
 ELENA
Kaip kartais laimė būna įnoringa!
Man grožio kaip ir Hermijai nestinga.
Bet kas iš to? Demetras juk vis tiek
M anęs dėl to nevertina nė kiek.
Kaip jis paikai dėl Herm ijos kamuojas,
Taip aš aklai Demetrai vien aukojuos.
Dažnai kas nors niekinga ir biauru
Atrodo meilei nuostabiai taura.
Ne akimis, o širdžia meilė regi,
Todėl ir žmonės Kupidoną smagų
Visad vaizduoja aklą ir sparnuotą:
Aklų sparnų — žaismė neapgalvota.
Todėl ir meilė — laikoma vaiku,
Kurį gudriai apgauti nesunku.
Kaip žaisdami berniūkščiai priesaikauja,
Taip m eilei žodžio netesėt nenauja.
Kol Herm ijos Demetras nemylėjo,
Jis priesaikų tvanus man vienai liejo,
Bet vos kaitra tik padvelkė jinai,
Išdžiūvo greit jo priesaikų tvanai.
Pranešiu jam, kad H erm ija ry t naktį
Pabėgti ruošias. Jis skubės ją sekti.
Jam noriu šia žinia pasitarnaut,
Nors brangia kaina — padėką jo gaut.
Bet savo skausm ą aš lengviau kentėsiu —
Jei girion ir iš girios jį lydėsiu.
Išeina

II SCENA

Atėnai. Kambarys Rūgščiaus trobe­

lėje. Įeina Rūgščius, Meilutis, Met-
muo, Dūdelė ir Dvasna.

RŪGŠČIUS

A r visa mūsų trupė susirinkus?

16
 METMUO
O tu verčiau padaryk generolinį patikrinim ą pagal sudė­
ties lapą.
RŪGŠČIUS
Štai sąrašas. Jam e išvardinti visi, kuriuos visuose A tė­
nuose radome nors kiek tinkam us vaidinti interm ediją k u ­
nigaikščiui ir kunigaikštienei jų sutuoktuvių vakarą.

METMUO
Pirmiausia, gerasis Piteri Rūgščiau, pasakyk, apie ką ta
pjesė, paskui perskaityk aktorių vardus, taip ir prieisi prie
dalyko,
RŪGŠČIUS
Teisingai, mūsų pjesė vadinasi: „Graudingiausia kom edi­
ja apie žiauriausią Piramo ir Tisbės m irtį.“

METMUO
Labai puikus veikaliukas, užtikrinu jus, ir linksmas. Na,
gerasis Piteri Rūgščiau, iššauk visus aktorius pagal sąrašą.
Vyrai, stokite į eilę.

RŪGŠČIUS
Kurį iššauksiu, atsiliepkite. Nikas Metmuo! Audėjas.

METMUO
Sakyk, koks mano vaidmuo, ir varyk toliau.

RŪGŠČIUS
Tu, Nikai Metmuo, vaidinsi Piramą.

METMUO
Kas yra Piramas? Įsim ylėjėlis ar tironas?

RŪGŠČIUS
Įsimylėjėlis, kuris kuo galantiškiausiai nusižudo iš meilės.
17
 METMUO
Vadinas, čia reikalingos ašaros, norint kaip reikiant su­
vaidinti. Jei aš imsiuos to vaidm ens — tegu žiūrovai pasi­
ruošia nosines,— ėmęs raudoti, sukelsiu liūtį! Bet, tiesą
pasakius, mano sritis — tai tironų vaidmenys. Erkulį suvai­
dinčiau kaip reta kas. Arba atlikčiau tokį vaidmenį, kur rei­
kia stačiai žemę drebinti ir viską šipuliais leisti...

Smūgiai dundės,
Uolos drebės,
Spynos trupės
Nuo kalėjim ų vartų.
Febas važiuos
Ratuos gražiuos
Pilnas šviesos,—
Dings tamsybė iš karto.

Tai bent didingai Na, išvardyk likusius aktorius. Štai

koks Erkuiio stilius, tirono stilius! Įsimylėjėlis — vienos
ašaros.
ROGSClUS
Frensis Dūdelė, dumplių lopikas!

DŪDELĖ
Esu, Piteri Rūgščiau.
rugscius
Tau teks vaidinti Tisbę.

DŪDELĖ
O kas y ra Tisbė? Keliaujantis riteris?

RŪGŠČIUS
Tai panelė, kurią Piramas turi mylėti.

DŪDELĖ
Ne, dėl dievo meilės, neverskite manęs vaidinti m oteries.
Man jau barzda želia.
18
 RŪGŠČIUS
Nesvarbu, vaidinsi su kauke ir galėsi čiauškėti kuo plo­
niausiu balseliu.
METMUO
Jei galima pridengti veidą, leisk man ir Tisbę suvaidinti.
Aš galiu kalbėti siaubingai plonu balseliu: „Tispe! T ispel“ —
„Ak Piramai, brangusis mano mylimasl Brangioji Tisbė ta-
vol Brangioji meilė tavo."

RŪGŠČIUS
Ne, nei Tu privalai vaidinti Piramą, o tu, Dūdele,—
Tisbę.
METMUO
Nagi, toliau.
RŪGŠČIUS
Robinas Dvasna, siuvėjas.

DVASNA
Esu, Piteri Rūgščiau.

RŪGŠČIUS
Dvasna, tau teks vaidinti Tisbės motiną. Tomas Snukis,
varkalys I
SNUKIS
Esu, Piteri Rūgščiąul
RŪGŠČIUS
Tu būsi Piramo tėvas. Pats aš vaidinsiu Tisbės tėvą. Mei­
lutis, stalius! Tu gausi Liūto vaidmenį. Taigi, atrodo, pjesę
galima bus ir vaidinti.

MEILUTIS
A r turi p errašytą Liūto vaidmenį? Jeigu turi, duok susi­
mildamas, nes mano atm intis silpna mokytis.
19
 RŪGŠČIUS
Tu galėsi provizuoti. N ereiks nieko mokytis: tau teks
tik riaumoti.
METMUO
Leiskite man suvaidinti Liūtą! Aš taip suriaumosiu, kad
kiekvienam m alonu bus girdėti. Aš taip riaumosiu, kad pats
kunigaikštis pasakys: „Tegu jis dar pariaum oja! Tegu jis dar
pariaum oja!“
RŪGŠČIUS
Jeigu tu per baisiai suriaumosi, tai kunigaikštienę ir da­
mas taip išgąsdinsi, kad jos ims klykti. To pakaks, kad mus
visus pakartų.
VISI
Taip, pakaks, kad pakartų mus visus lig vieno.
METMUO
Be abejo, bičiuliai, jei išgąsdinsime damas, tai graciona-
liausia bus mus visus pakarti. Bet aš taip forsuosiu savo
balsą, kad riaumosiu švelniai kaip balandėlis burkuonėlis.
Aš taip riaumosiu, kaip lakštingalėlė.
RŪGŠČIUS
Nieko kito tu negali vaidinti, tik Piramą. Piramas yra
dailiaveidis gražuolis, šaunus vyras, pačiam e amžiaus žydė­
jime, elegantiškas, lygiai toks, kaip ir tu... Todėl tu priva­
lai vaidinti Piramą.
METMUO
Gerai, sutinku. Su kokia barzda m an jį geriau vaidinti?
RŪGŠČIUS
‘ Su kokia tik nori.
METMUO
Aš jį suvaidinsiu su šiaudų spalvos barzda. O gal rusvai
oranžinės spalvos? O gal su dažyta purpurine barzda? O gal
su ryškiai geltona kaip prancūziškos kronos?
20
 RŪGŠČIUS
Jeigu tu vaikysies prancūziškumo, tai žinok, kad pran­
cūziška liga sergantieji visai neturi plaukų, ir tau teks vai­
dinti su plike. Štai, ponai, im kite savo vaidmenis. Ir prašau
jus, maldauju, įsakau iškalti atm intinai ligi ryt vakaro. O v a­
kare ateikite į dvaro rūmų mišką, viena mylia už miesto.
Ten m ėnesienoje padarysim e repeticiją. Jei susirinktum e
mieste, tai kas nors suuostų ir išplepėtų. O tuo tarpu aš
sudarysiu sąrašą, kokia butaforija reikalinga pjesei. M el­
džiu, neapvilkite manęs.
METMUO
Būtinai susirinksime. Ten parepetuosim e laisvai ir obsce­
niškai. N eapsijuokite. Gerokai pasitem pkite. Sudie!
RŪGŠČIUS
Susitiksime prie kunigaikščio ąžuolo.
METMUO
Gerai. Trūks plis, būkite vietoje.
Išeina
ANTRAS VEIKSMAS

I SCENA

Miškas netoli Atėnų.

Iš vienos pusės ateina fėja, iš kitos —
Pakas.

PAKAS
Sveika, o fėja. Kurgi taip keliauji?

FĖJA
Virš slėnių, virš kalnų,
V irš bedugnių klaikių,
Virš gilių vandenų,
Kur tik noriu — lekiu.
Skriedama plačiu lanku,
Ir mėnulį aplenkiu.
Fėjų karalienei aš
Ant vejos barstau rasas.
M argos gėlės — jos sargyba,
Rūbai jų taškeliais žiba,
Tie taškeliai — tai rubinai,
Kvapą skleidžia jie gėlynui!
Aš ieškau perlų čia — rasos lašelių,
Juos kabinu raktažolių auselėj.
Sudie, tingi dvasia, — lekiu aš jau...
Čia karalienė elfus šauks tuojau.
PAKAS
Karalius mano čia šią naktį žais,
Geriau, jei karalienė neužeis.
Žiūrėk tad: Oberonas taip įdūko —
Atims iš jos tą nuostabų berniuką,
Kurs pavogtas iš Indijos karaliaus.
22
Priklauso jis nuo karalienės valios.
Karalius nori josios pažą šitą
Paimt į savo girios elfų svitą,
Bet karalienė trauktis nesiruošia,
Berniuką lepina, žiedais jj puošia.
Karalius tad su karaliene fėjų
Dabar drauge beveik nevaikštinėja,
O jei susiduria kur netikėtai —
Palei šaltinį, po dangum žvaigždėtu —
Tuoj barasi, o elfai nusigandę
Į gilių taureles slapstytis lenda.

FĖJA
Jei nesuklydau, man iškart pavyko
Pažint išdaigininką apgaviką!
Tu šelmis Robinas Šaunusis! Tas,
Kurs gąsdini m ergaites kaimietės;
Trukdai prie girnų, nugraibai grietinę,—
Be sviesto lieka m oters nusiminę...
M ieles nustelbęs, alų gadini,
N akčia keleivį tyčia klaidini.
Bet kas draugauja su tavim — savaim e
Tam sekasi, tu atneši tam laimę.
Ju k Pakas tu, a r ne?

PAKAS
Įspėjai, fėja,
Aš tas, kurs linksmas naktį klaidinėja.
Aš Oberonui juokdariu tarnauju,
Jį pokštais linksminu, kai išdykauju.
Sužvengiu tyčia kum elaite jauna
Ir sotų eržilą lankoj apgaunu.
Kai senė m ala liežuviu kandžiu,
Aš, pasivertęs obuoliu slidžiu,
Stiklinėn įsmunku. Jai gert parūpo —
Aš netikėtai jai tik šlept į lūpą,
Krūtinę plokščią alumi aplieju.
A r vėl: kūm utė pasakot pradėjo,—
Aš kėdute po kojom jai lendu;
23
Ji sėst, aš trukt, ir bum pt ji ant grindų.
Ji krenkščia, šaukia: „Gal velniai pikti?"
Net prunkščioja juokais visi kiti
Ir iš linksmumo raičiojas... Tada
Pati linksmiausia esti valanda.
A teina Oberonas. Traukis, fėja.

FĖJA
Štai ir valdovė! Ko čia jam reikėjo?
Iš vienos pusės ateina su savo pa­
lyda Oberonas, iš kitos — Titanija
su savąja.

OBERONAS
Kokia bėda nutiks, jei mėnesienoj
Titaniją išdidžią sutinku?

TITANIJA
Tai tu čia, Oberonai pavydusis?
Keliaujam, elfai! Aš atsižadėjau
Seniai jo guolio ir kokčios draugystės.

OBERONAS
Palauk, akiplėša! Aš tavo vyras!

TITANIJA
Taip, aš žmona tavoji. Bet žinau,
Kaip tu slaptai apleidai fėjų šalį
Ir, pasivertęs Korinu, perdien
M eilingajai Filidei savo meilę
Giedojai, ulbaudamas dūdele.
Ko sugrįžai iš Indijos toliosios?
A r kad karingąją puikuolę tavo,
Su aukštakulniais batais amazonę,
Tesėjas veda? A tvykai jų guoliui
Tu išteklių ir džiaugsmą dovanoti?
24
 OBERONAS
O kaipgi tau, Titanija, ne gėda
Dėl Ipolitos priekaištauti Pati,
Žinau, esi Tesėjo mylimoji.
Argi ne tu žvaigždėtą giedrą naktį
Nuo Perigenos jį prisiviliojai?
Juk dėl tavęs ir pažadus sulaužė
Jis Iglei, Ariadnei, Antijopei.

TITANIJA
Vien iš pavydo tat prasimanai!
Nuo vasaros pradžios, kur besueisim —
Ar klony, ar vejoj prie žalio miško,
Ar prie sraunaus žvirgždėto upeliūkščio,
A r paupy, apaugusiam e nendrėm,
Ar marių pakrašty ant aukso smėlio,
Kur, vėjui grojant, šokame ratelį,
V isur vaidais trukdai mums žaidimus!
Tad vėjam s nusibodo veltui ūbaut:
Lyg keršydam i jie iš jūros neša
Biaurias miglas,— tos žemėn lieja lietų.
Net ir upelis menkas taip išdido,
Kad pasipūtęs jau krantų nepaiso.
Todėl ir jautis veltui tem pia jungą,
Artojas lieja prakaitą tuščiai,
Nes javas nesubrendęs dirvoj pūva.
Tušti gardai prilytam e lauke,
Nuo kritusių galvijų varnos tunka...
Žaidimų aikšteles užklojo purvas,
Nebėr takų žaliuosiuos labirintuos.
N et pėdsakų atskirt nebegali!
O m irtingieji vien žiemos telaukia.
Nakčia nebegirdėt linksmos dainos.
Tiktai mėnulis, potvynių valdovas,
Piktai išblyškęs, orą vis skalauja,
Paskleisdam as slogavimo ligas.
Dėl to ir m etų laiko neatskirsi.
N ukaršęs baltagalvis šerkšnas puola
Raudonos rožės pum purų glėbin.
25
A nt apledėjusio žiemos vainiko
Uždėta puokštė vasaros gėlių
Lyg pajuokai. Pavasaris kvapnus
Ir vasara, ir nokstantis ruduo,
Ir net žiema piktoji — mainos rūbais.
Nustebusiam pasauliui nebeaišku,
Kas čia per metų laikas. Šios blogybės
Pareina nuo mūs ginčų ir kivirčų:
Mes jas pagimdom, mes dėl jų kaltil

OBHRONAS

Kodėl, Titanija, man priešginiauji?

A titaisyt lengvai galėtum viską.
Prašau nedaug — tik atiduok berniuką
M an į pažus.

TITANIJA

Nusiramink: aš jo
Neduočiau ir už visą fėjų šalį.
Jo m otina priklausė mano svitai.
Mes Indijos aitriai kvapiam ore
Abi sau plepam, būdavo, nakčia,
Susėdę ant Neptūno gelsvo smėlio,
Ir stebime praplaukiančius laivus.
Juokaujam e, žiūrėdamos, kaip burės
Išsipučia, nuo linksmo vėjo nėščios.
Krypuodam a ji, būdavo, parodo,
Kaip jie siūbuoja. Buvo ji nėščia
T ada,.— kaip tik berniuko šito laukė.
J i leisdavosi lyg tolion kelionėn
Turtingų prekių krovinio parvežt
Ir grįždavo, neva paplauktus jūrom,
Su kokiu niekučiu man dovanų.
Bet ji mirtingų paderm ei priklausė
Ir mirė, begim dydam a berniuką.
Iš meilės jai aš vaiką auginu,
Iš meilės jai su juo aš nesiskirsiu.
26
 OBERONAS
Kiek tu šiame m iške manai pabūti?

TITANIJA
Tur būt, iki Tesėjo sutuoktuvių.
Jei nori su mumis taikingai šokti
Ir m ėnesienoj linksmintis, pabūk!
Jei ne — tai mums geriau tuoj išsiskirt.

OBERONAS
Berniuką duok — ir eisiu su tavim.

TITANIJA
Ne! N ė už visą elfų karalystę!
Iš čia keliaukim , fėjos, kuo greičiau!
Čia likę, susibarsim dar pikčiau.
Titanija su savo palyda išeina

OBERONAS

Ir eik! Bet, prieš pradingstant tau iš miško,

A tkeršysiu už šitą įžeidimą.
M ielasis Pakai, šen! A r tu meni,
Kaip aš klausiaus iškyšuly undinės,
Besėdinčios ant nugaros delfinui?
Taip švelniai melodingai ji dainavo,
Kad n et bešėlstanti nutilo jūra,
O žvaigždės iš padangių krito žemėn
Klausytis jos dainos.

PAKAS
Taip, aš menu.

OBERONAS
Tada aš pam ačiau, kaip tyliai skriejo
Tarp mūsų žemės ir mėnulio šalto
Ginkluotas Kupidonas, nusitaikęs
Į valdančią vestalę Vakaruos.
27
Iš lanko taip paleido meilės strėlę,
Jog tūkstančius širdžių galėjo pervert.
Bet aš mačiau, kaip ta strėlė ugninė
Drėgnuos mėnulio spinduliuos užgeso.
Nutolo karalienė vaidilutė
Nepaliesta, aistros neapkerėta.
Bet pastebėjau — ta strėlė nukrito
Ant balto tartum pienas mažo žiedo,
Kurs, meile sužeistas, paraudo skaisčiai.
M ergaitės jį ,,meiliagėle" vadina.
Surask jį man. Aš tau esu jį rodęs.
Jei šito žiedo syvais kas pateps
Bemiegančiam akis, tasai iškart
Beprotiškai pamils tą sutvėrim ą,
Kurį pabudęs pirm ą pamatys.
Surask tą žiedą ir sugrįžk atgal,
Kol mylią spės praplaukt leviatanas.

PAKAS
Galiu aplėkt per pusę valandos
Aplink pasaulį.

Dingsta

OBERONAS
Gavęs šitų syvų,
Užtiksiu aš Titaniją bem iegant
Ir jų įlašinsiu jai į akis,
Tai pirmą, ką pabudus pam atys,—
A r būtų liūtas, ar lokys, ar vilkas,
A r jautis, ar pam aiviška beždžionė,—
Pamils bem atant iš visos širdies.
Ir tik tada nuo jos kerus nuimsiu
(Galiu tai padaryt kita žole),
Kada sutiks berniuką atiduot.
Bet kas ateina čia? Dvasia esu,
Nematomas tad jų pasiklausysiu.
Įeina Demetras, paskui jį Elena.

28
 DEMETRAS
Nemyliu aš tavęs, ir nesekiok!
Kur H erm ija gražioji? Kur Lisandras?
N orėjau nužudyt jį — žūstu pats.
Sakei, į šitą m išką jie pabėgo...
Jaučiuos paklaikęs šioj klaikioj dykynėj,
Nes Hermijos sutikti negaliu.
Salin! Pradink! Nebesekiok manęs!

ELENA
M ane stipriai tu trauki kaip magnetas,
Bet trauki tu ne geležį — o širdį,
Kuri y ra už plieną patvaresnė.
N ustoki traukęs — aš nebesekiosiu.

DEMETRAS
Gal meilinuos aš tau? Įkalbinėju?
V ilioju gal tave? Tiesiog sakau:
Nemyliu aš tavęs ir nepamilsiu!

ELENA
Kaip tik už tai ir myliu dar labiau.
Aš kaip šunelis tau esu, Demetrai.
Daugiau muši — karščiau tau įtaikauju.
Kaip su šuniu tad elkis — spardyk, tvok,
Kankink ir niekink tu mane, tik leisk
N evertai m an nors sekti iš paskos.
Prašau tave pačios blogiausios meilės —
M ylėk mane kaip ištikimą šunį,
Geresnio nieko negaliu tikėtis.

DEMETRAS
Tu mano neapykantos nekurstyk.
Tik bloga daros, žiūrint į tave.

ELENA
Man bloga, kai tavęs aš nematau.
29
 DEMETRAS
Kuklumo savo tu visai nepaisai,—
Palikus miestą, į rankas lengvai
Tam atsiduodi, kurs tavęs nemyli.
Tu patiki tamsios nakties pagundoms
Ir vietos nuošalios piktoms vilionėms
Skaisčiausią savo nekaltybės lobį.

ELENA
Dorybė tavo saugoja manei
O tavo veidas man išsklaido tamsą,
Todėl ir nemanau, kad čia naktis.
Ir ši giria — ne nuošali vieta,
Nes vienas tu atstoji man pasaulį.
Ir kaip sakyčiau, jog viena esu,
Kai į mane pasaulis visas žiūri?

DEMETRAS
Pabėgsiu aš ir krūm uos pasislėpsiu,
Tave žvėrims paliksiu sudraskyt.

ELENA
2vėris tokios kietos širdies neturi.
Jei nori, bėk! Ir pasaka lai keičias:
Tegu vejoja Dafnė Apoloną,
O grifą — balandėlė, elnė — tigrą.
A r ne juokinga, kai drąsum as bėga,
O iš paskos jį vejasi bailumas?

DEMETRAS
Klausytis nebenoriu. Leisk m an eitil
O jeigu nesiliausi vis sekiot,
Tau per m ane teks nukentėt miške.
ELENA
V isur — lauke, šventykloj ir m ieste
Skriaudi m ane ir skriausdam as gėdingai
Pažemini tu m oteris visas.
30
Kovot dėl meilės — vien tik vyras vertas;
Mes — peršamos; mes pirštis nesutvertos.

Demetras išeina

Tave sekiosiu; pragare sau dangų

Surasiu, m irdam a nuo mielo rankų.

Hiena išeina

OBERONAS
Sėkmės, gražuolei Greitai šiuos miškuos
Nuo jo tu bėgsi,— jis tave sekios.

Įeina Pakas

Na, šelmi, sveikas I Suradai tą žiedą?

PAKAS
Taip. Štai jisai)

OBERONAS
Duok čia jį man greičiaul
M iške y ra veja, kur žydi kmynai,
Žibučių ir raktažolių kaimynai.
Viršūnes rožė, sausmedis, erškėtis
Taip supina, kad rodosi kaip skėtis:
Tenai, pavargus nuo žaismų meilių,
Titanija užmiega tarp gėlių.
G yvatė savo išnarą pakloja,
Jo je sau ilsis fėja ir sapnuoja.
Įtrėkšti reikia syvų jos akims —
A udringi įgeidžiai jai tuoj užgims.
Ir tu paimk jų kiek — čionai, giraitėj,
Jaunuolį seka mylinti mergaitė.
Patepk akis jam. Vos diena prašvis,
Lai jis prabudęs pirm ą ją išvys.
Pažint jaunuolį nesunku tau bus,
Jis dėvi atėnietiškus rūbus.
31
Žiūrėk, kad jis pam iltų ją karščiau,
Negu jinai mylėjo jį anksčiau.
Bet lig pirmų gaidžių sugrįžk čionai.

PAKAS
Bus atlikta. Suspėsiu būtinai.

Išeina

II SCENA

Kita miško dalis. Įeina Titanija su

palydovais.

TITANIJA
Sustokite ratu — ir gražią dainą!
Po to kiekvienas tuoj prie savo darbo:
Kas — kirminų rinkt nuo m uskato rožių,
Kas — plėšt šikšnosparniam s sparnų ir siūt
Iš jų švarkus, o kas — vaikyt pelėdų,
Kurios iš mūsų tyčiojas per naktį.
Dainom mane jūs greitai užliūliuokit
Ir tuoj į darbą. N oriu pailsėti.

Elfai dainuoja

PIRMAS ELFAS
G reitai iš čionai išnykit,
Ir gyvatės, ir ežiai!
Karalienei netrukdykit,
Nei tritonai, nei šliužai!

CHORAS
Pačiulbėk, lakštut, ir tu,
Užliūliuokim ją kartui
Liūlia, liūlia, liūlia-lia!
Liūlia, liūlia, liūlia-lia!
32
 PIRMAS ELFAS
Burtų ir kerų galia
Kenkti niekam nevalia.
Karaliene, liūlia-lia!
Mik, užmik su dainele.

ANTRAS ELFAS
Dinki, vore ilgakojį!
Kam tie tavo verpalai?
Greit išnykite geruoju,
Sraigės, musės, vabalai!

CHORAS
Pačiulbėk, lakštut, ir tu,
Užliūliuokim ją kartu!
Liūlia, liūlia, liūlia-lia.
Liūlia, liūlia, liūlia-lia.

ANTRAS ELFAS
Miega. Lėkim! Saugot čia
Vienas mūsų liks nakčia.
Elfai išeina. Titanija miega. Pasirodo
Oberonas.
i
OBERONAS
išspausdamas Titanijai ant blakstie­
nų žiedą

Ką pabudusi išvysi,
Tam širdim ir priklausysi.
Kas tik kris tau į akis —
Vilkas, katinas, lokys,
Šernas koks, šeriais apaugęs, —
Bus tau artim iausias draugas.
Nesuspėsi žodžio tart,
Ir pamilsi jį iškart.
Išeina. Pasirodo Lisandras ir Her-
mija.
3. Šekspyras, IV 33
 LISANDRAS
T u p a v a rg a i k la jo d a m a , m ie lo ji;
N e b e ra n d u p a ta m s y k e lio aš.
Č ia p a ilsė t ž a lia v e ja v ilio ja .
Ž iū rėsim , k ą m um s r y td ie n a atn eš.

HERMIJA
G erai, L isan d rai. R a sk sa u g u o liu i v ie tą ,
O aš p rig u ls iu č ia a n t k ria u š io k ie to .

LISANDRAS
K aip a n t p a g a lv io , g u lk im a n t v e lė n o s —
V ie n a šird is te b u s ir g u o lis v ie n a s.

HERMIJA
T a v e a š m y liu , p a ts žin ai g era i,
B et g u lk im e k ie k v ie n a s a tsk ira i.

LISANDRAS
M ie lo ji, m a n ju k to lim a su k ty b ė ,
N e s m e ilė k a lb a v is a d a te isy b ę .
A š tik m a n ia u , je i m e ilė b e g a lin ė
D ra u g ė n m ū s šird is am žin a i su p y n ė
Ir p r ie s a ik a tv ir ta i s u ju n g ė m u s,—
S u ju n g t m es g alim ir ta u riu s geism u s.
G re ta ta d v ie to s n e g a ilė k , m ie lo ji:
„M ielo ji" ta rd a m a s , aš n e m e lu o ju .

HERMIJA
G ražiai, L isan d rai, tu žo d ž iu s dėlio ji.
O k a ip šird is k u r k a s la b ia u k e n tė tų ,
J e i n e t L isa n d ra s m a n m e lu o t p ra d ė tų !
T u p a g a r b ą ir m e ilę d a u g p u ik ia u
Išre ik ši, a ts ig u lę s a to k ia u .
J a u n u o liu i ir m e rg a ite i iš k u k lu m o
L a ik y tis re ik ia d e ra m o a tstu m o .
T o lia u ta d gulk! L a b a n a k t, m a n o m ielas!
Lai m e ilė riš lig m irč ia i m ū sų sielas.

34
 LEANDRAS
Tariu aš amenl prie tavos maldos,
Lisandras mirs, bet meilės neišduos.
Gulu aš čia. Ramybė tau tebus.

HERMIJA
Dalysiuos ja su tavimi perpus.
Užmiega. Įeina Pakas.

PAKAS
Per miškus žengiu, brendu,
Atėniečio nerandu.
Man patikrinti juk reikia,
Kaip šis meilės vaistas veikia.
Tyluma. Naktis... O kas
Ten m atyti pro šakas
Su atėnišku rūbu?
Taip! Tai jis ir ji — abu!
Drėgname velėnos guoly
Ilsis vieniša varguolė.
Tas beširdis atskirai
Atsigulęs... Na, gerai,
Užkietėjėli, palauk,
Meilės burto paragauk!
Spaudžia žiedo sultis Lisandrui ant
akių

Vos akis jisai atmerks —

Meilė širdį jam pavergs!
Kai nubus — aš jau toli,
Oberono vėl šaly.
Išeina.
Įeina Demetras, paskui jį atbėga
Elena.

ELENA
Palauk, Demetrai! Jau geriau žudyk!
35
 DEMETRAS
Nebesekiok, sakau! Ir netrukdyk!
ELENA
Nejau mane paliksi čia pernakt?
DEMETRAS
Gana! Atstok! Draudžiu toliau tau sekt.
Demetras išeina

ELENA
Sekiodama visai jau pailsau.
Karščiau m aldauju — kalba jis šalčiau.
Laiminga Hermija! Tokių puikių,
Tokių žavių nem atė nieks akių.
Gal šviečia jos nuo ašarų? Deja,
Ju k aš raudot turiu daugiau už ją.
Ne, ne! Biauri esu aš kaip meška,
Ir žvėrys baidosi m anęs miške.
Nenuostabu — tokios Demetras bijo,
Tartum baidyklę nuo savęs nuvijo!
Į apgaulingą veidrodį žiūrėjau,
Kai Hermijai prilygt grožiu norėjau.
Bet kas gi čia? Lisandras! Dieve mano!
Negyvas? Miega! Bet nėr kraujo klano!
Jei gyvas dar, pabusk, pabusk tuojau!
LISANDRAS
pabusdamas
Liepk — aš j ugnį šokti nebijau.
Brangioji mano! Myliu aš tikrai!
Žavingi grožio tavojo kerai!
O kur Demetras? Koks niekingas vardas
Nenaudėlį tą pervers mano kardas.
ELENA
O ne, Lisandrai, šitaip nesakykit.
Nors Hermijos jis trokšta, paklausykit:
Jinai jus myli. Ko gi jum s daugiau?
36
 LISANDRAS
Ko man daugiau? Su ja aš jau baigiau!
Nuobodžia meile per ilgai degiau.
Ne Herm ija man rūpi — Elena.
A r balandėlė varna keistina?
Žmogus ju k vadovaujasi protu,
O protas sako, kad vertesnė tu.
Prinokti vaisiui reikalingas laikas,
O aš buvau neišm anus lyg vaikas.
Dabar subrendau aš galų gale,
Todėl protu tepasikliaus valia.
Širdin man akys tavosios įsmigo
Lyg pasaka graži iš m eilės knygų.

ELENA
Kam tyčiotis? Kuo aš bloga buvau,
Kad jūsų panieką užtarnavau?
Ar ne gana, ar ne gana, jaunuoli,
Kad aš ir taip į neviltį įpuoliau?
Švelnaus Demelro žvilgsnio nemačiau,—
Tai ar bereikia tyčiotis pikčiau?
Kam jums įžeisti mano svajones
Ir meilinimais juoktis iš manęs...
Sudie! Prisipažinti tenorėjau-—■
M atyti jus tauresnį aš tikėjau.
Skaudu, kai vienas atstum ia šaltai,
O kitas ima tyčiotis piktai!
Išbėga

LISANDRAS
Ji Hermijos nematė. Na, miegok,
Apie Lisandrą jau nebesvajok.
Kaip darosi šleikštu, sveikatai kenkia,
Jeigu skanėstų persivalgyt tenka,
Ir kaip klaidų nekenčia tie pikčiau,
Kurie jomis žavėjosi anksčiau,
Taip šleikštulys, klaida buvai man tu,
Ir ant tavęs labiausiai aš nirštu.
37
Dabar save Elenai aš aukosiu,
Kaip riteris už josios garbę stosiu.
Išeina

HERMIJA
pabusdama
Lisandrai, gelbėk iš baisios kankynės,
Padėk nuplėšt gyvatę nuo krutinėsi
O varge! Sapnas! Koks klaikus! Baisu!
Be galo išsigandusi esu.
Man rodės, kad gyvatė širdį ėda,
O tu šypsodamas ram iausiai sėdi...
Kur tu? Nebėr tavęs? Ir nėr kas guodžia...
Lisandrai! Ir nė balso? Ir nė žodžio?
V ardan mūs meilės, atsiliepk, kur tu?
Deja, jo nėr... Iš baimės aš alpstu.
Kas man belieka? Reikia apsispręsti:
Ar pražūtį, ar mylimąjį rasti.
Išeina
 TRECIAS VEIKSMAS

I SCENA

Miškas.
Titanija miega. Įeina Rūgščius, Mei­
lutis, Metmuo, Dūdelė, Snukis ir
Dvasna.

METMUO
Ar visi susirinkome?

ROGŠClUS
Visi visiteliai. Štai nuostabiai tinkam a vietelė mūsų repe­
ticijai. Si žalia veja bus mūsų scena, o šitie erškėtrožių krū­
mai — apsirengimo kam barys. Mes suvaidinsime taip, kaip
prieš patį kunigaikštį.
METMUO
Piteri Rūgščiau!
r o g s c iu s

Ką pasakysi, šaunusis Metmuo?

METMUO
Žinai, šioje kom edijoje apie Piramą ir Tisbę y ra tokių
dalykų, kurie niekam nepatiks. Pirmiausia, Piramui ruošian­
tis žudytis, reikės išsitraukti kardą, o šitokio reginio da­
mos neištvers. Ką tu į tai pasakysi?

SNUKIS
Po šimts kalakutų! Tai pavojingas dalykas!

DVASNA
Manau, tą nusižudym ą paprasčiausiai išmeskime, ir gana.
39
 METMUO
N ieku būdu! Aš sugalvojau kitokią gudrybę, kad vis­
kas gerai išdegtų. Parašyki man prologą. Tegu aktorius
žiūrovam s pasakys, kad mūsų kardai tik žaisliukai ir kad
Piramas nė nem ano galą darytis. O kad jie visiškai liktų
ramūs, pasakyk, kad aš, Piramas, visai nesu Piramas, bet
audėjas Metmuo. Tada niekas ir neišsigąs.

RŪGŠČIUS
Puiku, paruošime tokį prologą. Ir jį parašysim e aštuon-
skiemenėmis ir šešiaskiemenėmis eilėmis.

METMUO
Ne, pridėk dar po du skiemenis, Tegu kiekviena eilutė
turės po aštuonis skiemenis.
SNUKIS
O ar damos neišsigąs Liūto?
DVASNA
Tikrai, aš to bijau.
METMUO
Vyrai, patys pagalvokit. A psaugok viešpatie, prieš damas
m onstruoti liūtą! Tai klaiku! Ju k nėra siaubingesnio laukinio
sutvėrim o už liūtą, ir dar gyvą! N ereikia to pamiršti.
SNUKIS
Tada tegu kitas prologas paaiškina, kad jis visai ne
liūtas.
METMUO
Taip, aktorius turi pasisakyti savo vardą. Paskui reikia,
k ad iš po liūto kailio m atytųsi pusė jo veido. O jisai pats
tegu prašneka tokiu stilium: „Damos!“ Ar: „Gražiausiosios
ponios, norėčiau jus prašyti." Arba: „Leiskite man jus p ra­
šy ti.“ Arba: „Leiskite man jus maldauti, kad nebijotum ėte
ir nedrebėtum ėte. Už jus aš atiduočiau savo gyvybę! Jeigu
jūs galvojate, kad aš esu iš tikrųjų liūtas, tai labai apgai-
40
lestauju. Ne, aš visai ne liūtas, aš toks pats žmogus, kaip
ir k iti.“ Ir tada tegu aktorius pasisako vardą, tegu aiškiai
apsireiškia, kad jis yra stalius Meilutis.

RŪGŠČIUS
Gerai, taip ir padarysime! Bet yra dar du sunkūs daly­
kai. Pirmiausia, kaip padaryti kam baryje mėnulio šviesą?
Jūs gi žinote — Piramas ir Tisbė susitinka mėnesienoje.

SNUKIS
O ar švies mėnulis tą vakarą, kai mes vaidinsime pjesę?

METMUO
Kalendorių, kalendorių! Pažiūrėkite į planetų atmainas.
Suraskite mėnulį, suraskite mėnulį!

RŪGŠČIUS
Taip, tą naktį mėnulis švies.
METMUO
Tai galime atidaryti langą toje menėje, kur vaidinsime.
Mėnulis ir švies į kam barį per langą.
RŪGŠČIUS
Žinoma. Arba galima dar ir kitaip. Kas nors ateitų su
erškėčių krūm u bei žibintu ir paaiškintų, kad jis scenizuoja,
tai yra vaizduoja mėnulio šviesą. Taip, dar vienas dalykas:
reikės m enėje turėti sieną. Pjesėje nurodyta, kad Piramas
ir Tisbė kalbasi per sienos plyšį.
SNUKIS
Sienos niekaip neįnešime. Ką tu į tai, Metmuo?
METMUO
Vienas ar kitas iš mūsų turės vaizduoti sieną. Mes jį
kiek aptepsime tinku, ar moliu, ar kalkėm. Tai reikš, kad
jis — siena. Ir tegu štai šitaip išskečia pirštus. Per tą plyšį
ir galės Piramas su Tisbė šnabždėtis.
41
 RŪGŠČIUS
Na, jei taip galima, tai viskas klostosi gerai. Eikšekite,
sėskitės; ir tegu visi, kas gyvas, repetuoja savo vaidmenis.
Piramai, tu pradedi! Kai tik savo žodžius atpyškinsi, drožk
į krūmus. Ir taip kiekvienas pagal savo rolę.
Jiems iš užpakalio pasirodo Pakas

PAKAS
Kas per sermėgiai valkatos triukšm auja
Prie karalienės guolio? Pjesę ruošia?
Gerai, pabūsiu aš čia jos žiūrovas,
O jei prireiks, ir aktorius taip pat.

RŪGŠČIUS
Kalbėk, Piramai! Tisbe, jau prieik!

METMUO
,,0 Tisbe, Tisbe, dvelkianti nuodais!"
RŪGŠČIUS
Žiedais, žiedais.
METMUO
„O Tisbe, Tisbe, dvelkianti žiedais.
Alsavim as tavasis — kvapnios gėlės...
Bet kas ten šaukia? Tu čia kiek palauk —
Aš grįšiu pas tave po valandėlės."
Išeina

PAKAS
į šalj
Keistesnio Piramo dar nemačiau!
Išeina

DŪDELE
A r dabar man kalbėti?
42
 RŪGŠČIUS
Kam gi, po velnių, jei ne tau! Tu suprask — jis nuėjo pa­
klausyti, kas ten per triukšm as pasigirdo, ir tuojau su­
grįš,
DŪDELE
„Šviesiausias Piramail Už rožę raudonesnis
Ir baltas, daug baltesnis tu, nei lelija!
Už jaunuolius jaunesnis, už meilius meilesnis
Ir ištikimas kaip ašvienis kelyje.
Abu prie Ninos kapo susitiksim .“
RŪGŠČIUS
Prie Ninaus kapo, vyruti. Bet tai sakyti dar per anksti.
Taip atsiliepsi Piramui. O tu pyškini visą vaidmenį ir rep­
likas iš karto! Įeik, Piramai! Tu pražiopsojai savo repliką.
„Kaip ašvienis kely je.“
DŪDELE.
„Ir ištikimas kaip ašvienis kelyje.“
Įeina Metmuo su asilo galva ir Pakas

METMUO
„Jei būčiau aš gražus, tave mylėčiau, Tisbe..."
RŪGŠČIUS
Kokia pabaisa! Nelabojo išdaigos! Čia vaidenasi! Bėki­
me, vyrai, susimildami! Gelbėkite!
Rūgščius, Dūdelė, Meilutis, Snukis
ir Dvasna išbėga.

PAKAS
Klaidinsiu, vesiu aš aplinkui jus
Per krūmus, pelkes, per balas, raistus.
Čia būsiu šuo, čia būsiu vėl arklys,
Čia šernas, čia žaltvykslė, čia lokys.
Aš losiu, žvengsiu, degsiu ugnimi,
M eška pavirsiu, arkliu, šunimi.
Išeina

43
 METMUO
Ko jie bėga šalin! Krečia išdaigas, norėdam i mane iš­
gąsdinti.
Sugrįžta Snukis

SNUKIS
Ak Metmuo, koks tu pasikeitęs! Ką aš m atau tau ant
pečių!
METMUO
Ką tu matai? Gal savo paties asilišką galvą?
Snukis išeina.
Įeina Rūgščius.

RŪGŠČIUS
A psaugok viešpatie, Metmuo! Kuo tu tapai!
METMUO
M atau jų šelmystes. Jie nori asilu mane paversti ir iš­
gąsdinti mane, jei pavyks. Bet aš nesitrauksiu iš šios vietos,
ką bedarytų. Vaikštinėsiu ir dainuosiu. Tegu mato, kad n e­
bijau.
Dainuoja

Strazdeli juodasparni, tu
Geltonu snapuku!
Čiulbėk saldžiai, dainuok kartu,
Ulbėk su nykštuku!
TITANIJA
pabusdama
Koks angelas pažadino mane
Užmigusią žiedų m argajam guoly?
METMUO
Kikili, žvirbli, vieversy,
G egute su daina kū-kū!
Nors kartais tu ir neteisi,
Tave nuginčyti sunku.
44
 Iš tikrųjų, kas, turėdam as proto, gali ginčytis su tokiu
kvailu paukščiu? Kas ją apšauks melage, nors ji ir amžinai
beklykautų kū-kū?
TITANU A
O m irtingasis, dar man padainuoki
M an tavo balsas ausį glamonėja,
Tavasis grožis apkerėjo akį.
Gėriuos aš tavo išvaizda žavia,
Skubu prisiekt, kad myliu aš tave.
METMUO
Man rodos, ponia, kad jum s kiek sušlubavo protas. Ta­
čiau, tiesą sakant, protas ir meilė mūsų laikais retai sugy­
vena geruoju. Gaila, kad neatsiranda kokių padorių kaim y­
nų, kurie juos sutaikintų. O ką? A r aš, progai pasitaikius,
negaliu pajuokauti?
TITANIJA
Toks pat protingas tu, kaip ir gražus.

METMUO
Čia jau perdedate trupučiuką, Bet jei man atsirastų proto
pabėgt iš šito miško, daugiau nieko nenorėčiau.

TITANIJA
Pabėgt iš mano girios? Na, jau ne!
Kad ir nenori — liksi pas mane.
Dvasia valdovė aš esu čionai,
Čia vasara man šviečia amžinai.
O mylimasl Gyvenki pas mane čia,
Ir elfai gerbs tave kaip brangų svečią —
Prineš tau brangenybių iš gelmių,
Dainuos ir užliūliuos miegu ramiu.
Pakeisiu tau m irtingą kūną grubų,
Skrajot galėsi, gavęs elfų rūbą.
Voratinkli, Žirneli ir Garstyčia!
Ir tu, Plaštake, eikite visi čia!
Įeina ketu ri elfai

45
 ŽIRNELIS
Aš čia!

VORATINKLIS
Ir aš!
PLAŠTAKĖ
Ir aš!
GARSTYČIA
Ir aš!
VISI KETURI
Kur lėksim?
TITANIJA
Paklusnūs, meilūs šiam sinjorui būkit,
Aplink jį šokite, ratelį sukit.
Pavaišint jam atneškit, kas ką gali:
Kas vynuogių, kas gervuogių uogelę,
M edaus rinkt eikit bitėms nuo kojelių,
Padirbkit nakčiai daug plonų žvakelių,
Tegu su jonvabaliais švies prie kelio,
Kai jis ilsėsis ant kilimo žalio.
V ėduokite sparnais margų drugelių,
Nes mėnuo jo akims pakenkti gali.
Jį sveikinkit, praeidam i pro šalį.
ŽIRNELIS
O sveiks — mirtingasis!
VORATINKLIS
Sveiks!
PLAŠTAKĖ
Sveiks!
GARSTYČIA
Sveiks!
46
 METMUO

Širdingiausiai meldžiu jūsų m alonybes atleisti man! Ar

man leista bus sužinoti jūsų malonybės vardą?

VORATINKLIS
Voratinklis,

METMUO
Didžiai geisčiau su jum is arčiau susipažinti, gerasis pone
VoratinkliI Bet jei įsipiausiu pirštą, išdrįsiu jus pavartoti.
O jūsų vardas, gerbiamasis pone?

ŽIRNELIS
Žirnelis.
METMUO
Labai prašau perduoti linkėjim us poniai Ankštienei, jūsų
motinai, ir ponui Žirnienojui, jūsų bočiui. Gerasis pone Žir­
neli, aš su jumis taip pat geisčiau arčiau susipažinti. O kaip
jūsų vardas, pone, leiskite paklausti?

GARSTYČIA
Garstyčia.

METMUO
Gerasis pone Garstyčia, aš gerai žinau jūsų kantrybę.
Tasai niekingas milžinas Kepsnys surijo ne vieną jūsų šei­
mos narį. Prašau patikėti, kad aš dėl jūsų giminės ne kartą
liejau ašaras. Labai geisčiau susipažinti arčiau, gerasis pone
Garstyčia.
TITANIJA
Jį palydėkite į mano būstą.
Atrodo, mėnuo apsiverkęs teka,
Aplinkui gėlės ašaromis plūsta,
Kad kažin kas skaistybės nebeteko.
M ielajam tykiai rodykite taką.
4?
 II SCENA

Kita miško dalis, (eina Oberonas

OBERONAS
Kažin ar jau Titanija pabudo?
Ir kas jai pirmas krito į akis?
Ką ji dabar beprotiškai pamils?
Pasiuntinys štai mano.

Įeina Pakas
Na, kas naujo,
Išdykėli, miške šią naktį tylią?

PAKAS
M ana valdovė pabaisą pamilo.
Nuo jos šventos buveinės netoli,
Kol gaubė sapną jos naktis gili,
A m atininkai iš Atėnų rinkų
Visu būriu lyg tyčia susirinko,
Ten kvailą pjesę repetuot pradėjo,
Pagerbt sumanę vestuves Tesėjo.
Jų vienas buvo kvailas juokdarys,
Kurs Piram ą vaidino. Vos tik jis
Į krūm us žengė, baigęs savo rolę,
Aš aptvarkiau bem atant tą prastuolį —
Jam galvą asilo užmoviau greit.
O kai prie Tisbės bandė jis prieit,
Kiti pam atę bėgt šalin pradėjo
Tarsi laukinės žąsys nuo medėjo
A r šarkų raudongalvių sūkurys,
Kada nuo šūvio kyla jų būrys,
Beprotiškai nuskriedam s dangumi...
Taip jie išlakstė, baisiai šaukdami.
„Galvažudžiai!" — staiga suriko vienas,
Pagalbon kitas ėmė šaukt Atėnus...
Iš baimės protas taip visiems pakriko,
Kad, rodės, miškas skausti juos įniko:
Kai jie per krūm us bėgo išsigandę,
Dygliai juos draskė, kirto jiems per sprandą.
48
Išgąsdintus vedžiojau, kaip man tiko.
Ten ilgaausis Piramas paliko.
Nubudusi, kai šitas triukšm as kilo,
Titanija tuoj asilą pamilo.

OBERONAS
Geriau nutiko, negu aš tikėjau.
O ar tu meilės sulčių kiek įliejai
Tam atėniečiui, kaip įpareigojau?

PAKAS
Taip! Įtrėškiau, kai jis kietai miegojo.
Ir atėnietė buvo ten greta.
Pabudęs jis pamils gražuolę tą.
Įeina Demetras ir Hermija

OBERONAS
Palauk! Štai eina atėnietis šitas!
PAKAS
M ergaitė — ta pati, — vyriškis — kitas.

DEMETRAS
Kam tu ant mylinčiojo lieji pyktį?
Pikčiausiam priešui dera jį palikti.

HERMIJA
Aš tik baruosi — tai ne taip dar bloga,
Tave juk keikti pats davei man progą.
Jei m iegantį Lisandrą nužudei,
Į kraują ligi kelių nugrimzdai,
Žudyki ir mane.
Ištikimesnis, negu saulė dienai,
Jis buvo man. Nebūtų leidęs vienai
N akčia likt m iegančiai. Tikėt lengviau,
Kad žemė gali perskilti pusiau
Ir pro tą spragą mėnuo pasirodęs
Sudrumsti šviesią dieną antipodams.
49
Jį nužudei — tai sako man širdis,
Nes tu žvelgi piktai kaip žmogžudys. -

DEMETRAS
Pats nužudytas jaustis aš imu —
Tu perskrodei m an širdį žiaurumu.
Žudikė — tu, tačiau kokia šviesi!
Kaip V enera padangėje esi.

HERMIJA
Kurgi Lisandras mano? Kur jis dingęs?
Grąžink, Demetrai, jį, buk gailestingas

DEMETRAS
Jo kaulus atiduočiau aš šunims!

HERMIJA
O tavo kaulų nė šuva neims.
Salin, žudike! Tu žiaurus, grubus...
Tegu tau vietos tarp žmonių nebus!
Bet pagaliau sakyk man tikrą tiesą!
Bijodamas sutikt jo žvilgsnį šviesų,
Jį m iegant nužudei, kai nieks nematė?
Koks didvyris! Esi man lyg gyvatė!
Ne! Dar biauresnis!.. Kas tave pakęs?
Jokia angis taip geliančiai nekąs.

DEMETRAS
Be reikalo niršti ir priekaištauji,
Nesu aš kaltas dėl Lisandro kraujo.
Gal nieko jam iš viso nenutiko.
HERMIJA
M aldauju, pasakyk, jis gyvas liko?
DEMETRAS
O ką aš gaučiau už tokias žinias?
50
 HERMIJA
Vien tai, kad nem atysi jau manęs!
Su tavimi man būt sunki kančia.
Ar gyvas jis, ar ne — šalin iš čia!
Išeina

DEMETRAS
Nėr ko ją sekt, kai šitaip ėmė pykti,
Geriau man bus kol kas čionai palikti.
Didėjąs skausmas mus visai priveikia,
Jei miegas užmiršimo nesuteikia.
Nors dalį jo palaimos gaut galėsiu,
Jei čia dabar palikęs pagulėsiu.

Gula ir užmiega

OBERONAS
Ką padarei? Kaip tu suklyst galėjai?
Jaunuolį ištikim ą apkerėjai.
Tu, elgdamasis taip neapdairiai,
Nuoširdžiai m eilei skriaudą padarei.

PAKAS
Tokia lemtis: viena širdis doringa —
Tarp milijonų priesaikų klastingų.
OBERONAS
Greičiau už vėją bėk, į m išką šok,
Eleną atėnietę suieškok.
Ji meile serga, blykšta, nerim auja,
Atodūsiais užnuodijo sau kraują.
Ją atviliok čionai, — ji tuoj pagis,
Vos gaus jaunuolis syvų Į akis.
PAKAS
Lekiu, lekiu visa sparnų galia
Tarsi lenktynių su greita strėle.
Dingsta

5/
 OBERONAS
Gėle nuostabi, raudona,
Užkerėta Kupidono,
Liek jam syvus į akis —
Jo širdis tuojau pakis.
Mylimoji jo tyra
Jam nušvis kaip V enera
Ir išgydys tuo pačiu
Jį nuo meilės ir kančių.

Įeina Pakas

PAKAS
Elfų įstabus valdove,
Elena čia pat jau stovi,
A pkerėtasai jaunuolis
Meldžia ją, į kojas puolęs.
Prasidės dabar kvailionės!
Ak, kokie paiki tie žmonės!

OBERONAS
Cit, Demetras tuoj nubus,
Tai bent triukšmas šičia bus!

PAKAS
Dėl vienos kai varžos du,
Ir juokinga, ir graudu.
Kuo jie darkosi kvailiau —
Iš šalies žiūrėt mieliau.
Įeina Lisandras ir Elena

USANDRAS
Kodėl manai, kad iš tavęs juokiuosi?
Kur pajuoka, ten ašarų nėra.
Žiūrėk, verkiu, prisiekiu ir meldžiuosi:
Maldos ir ašarų kalba — tyra.
O pajuoka ir nuoširdūs jausm ai
Juk negyvena niekad gretimai.
52
 ELENA
Gudresnį būdą veikti suradai
Ir vieną priesaiką pakeist bandai
Kita, bet jos vien Herm ijai priklauso.
Dėk ant svarstyklių priesaikas — tikriausiai
Vienodą svorį jos abiem parodys;
Ir jai, ir m an — vienodai tuščias žodis.

LISANDRAS
Buvau beprotis, kai prisiekiau jai.

ELENA
Apvylęs proto neįsigijai.
LISANDRAS
Demetras myli ją, o ne tave.
DEMETRAS

prabusdamas

Elena, deive, nimfa, tobulybe!

O kas prilygs tavų akių šviesybei!
Kristalas per blankus! O lūpos traukia
Kaip vyšnios sirpstančios ir meilės laukia.
Vos pakeli tu savo baltą ranką,
Kalnų sniegai baltumo lyg netenka:
Tarytum, vėjui iš rytų padvelkus,
Viršūnė Tauro juodą rūbą velkas.
Tu savo grožį prieš mane atskleisk
Ir pabučiuot rankas balčiausias leisk.
ELENA
O gėda! Pragaras! Kam tiek šnekų!
M atau-— suėjot krėst kvailų juokų.
Jei būtum ėt bent kiek garbingi, taurūs,
Jums būtų svetimi šie pokštai biaurūs.
Pakaktų tik nekęst, o jūs, matai,
Drauge pradėjot tyčiotis piktai.
Jei būtumėte, kaip atrodot, vyrai,
53
Neniekintum ėt moters jausm o tyro.
Kam priesaikų komedija visa?
M ane pažem inti — ar ne tiesa?
Čia varžotės dėl Hermijos abu,
Čia dėl manęs vėl tiek kvailų kalbų.
M atau, kad vyriškum o jum s nestinga
Išspausti vargšei ašarą gailingą...
Išjuokt, pažemint — nieko sau taurum asl
Įžeist m erg aitę—-jūsų apsukrumasl
Jai didis skausmas — jums tik malonumas.
LISANDRAS
Tu netaurus, Demetrai! Ką darai?
Tu myli Hermiją, žinau gerai.
Visa širdim užleidžiu aš ją tau,
Ir meilės jai nuo šiol atsisakau.
Užleisk ir tu! Tebus man Elena,—
Jai vienai mano meilė amžina.
ELENA
Pikčiausiai tyčiotis dar ne gana?
DEMETRAS
Lisandrai, Herm ija lai tavo bus,
Jai mano meilė jau nebepabus.
Pas ją širdis viešėjo kaip svečiuos,
Su Elena vėl kaip namie jaučiuos.
Lieku su ja.
LISANDRAS
Elena, netikėk!
DEMETRAS
Jos nepažįsti, — niekų nekalbėk!
•Kitaip tau teks mokėti brangią kainą.
Štai tavo mylimoji! Jau ateina!
Įeina H erm ija
HERMIJA
Aptemdo mums akis nakties tamsa,
Užtai jautresnė darosi klausa,
54
Ir jeigu naktį matome blogiau,
Klausa išgirsta dvigubai daugiau.
Nors akys pam etė tave, Lisandrai,
Klausa — jai ačiū — vėl tave suranda.
Kam vieną palikai šią naktį tylią?

LISANDRAS
Kam delst turėjau, jei aš kitą myliu!

HERMIJA
Sakyk, Lisandrai, kas gi atsitiko?

LISANDRAS
Lisandro širdžiai jau kita patiko:
Tai Elena — ji naktį žėri žiba
Šviesiau, nei spindinčių žvaigždžių grožybė.
Tau vis mane sekioti dar smagu,
Nors aš tau neapykanta degu.

HERMIJA
Negali būt. Ne tai galvoji tu.

ELENA
Ji susimokiusi su jais kartu!
M atau — visi jūs trys susikalbėjot
Išdaigą piktą man dabar iškrėsti.
O Hermija! O drauge nedėkinga!
Prie suokalbio ir tu jau prisidėjai,
Kartu mane apjuokti susigundei?
A r visa, kuo dalijomės anksčiau
Kaip seserys, atvėrę širdžiai širdį,
Kai trokšdavom, kad greit prabėgtų laikas,
Kuris mus skyrė, užm iršta dabar?
Kur mokslo metų nekalta draugystė,
Kai mes abi lyg dvi nagingos deivės
Susėdę adatomis siuvinėjom
Iš vieno piešinio tą pačią gėlę,
V ienan balsan dainuodavom dainas?
55
Mums rankos, sielos, ir balsai, ir m intys
Sutapę buvo. Augome kartu
Lyg vyšnios dvi. Nors ir atrodėm skyrium,
Bet buvom glaudžiai sujungtos abi
Lyg uogos dvi ant to paties stiebelio.
Du kūnai buvom, bet viena širdis.
Mes kaip du skydai herbo to paties,
Apvainikuoti šalmu tuo pačiu.
Tu nori suardyt draugystę seną,
Kartu su vyrais niekinti bičiulę?
Elgies ne taip, kaip pridera mergaitėms,
Ir visos m oters smerks tave už tai,
Nors šitą skriaudą aš viena kenčiu.

HERMIJA
Šie rūstūs žodžiai stebina mane.
Ju k tyčiojiesi tu, berods,— ne aš.

ELENA

Tai gal ne tu Lisandrui įsakei

M ane sekiot, akis ir veidą girti?
Liepei Demetrui — antrai savo meilei —
Kuris manęs vos kojomis nespardė,
V adint mane deive, gražiausia nimfa,
Ir nuostabia, ir dangiška? Kodėl
Jis kalba taip su ta, kurios nekenčia?
Kodėl Lisandras pam etė tave,
Kurią anksčiau mylėjo taip aistringai?
Kodėl dabar jis man prisiekinėja?
Ar tai be tavo noro, pritarimo?
Jei meilėj man nesiseka kaip tau,
Jei laimė taip visur manęs nelydi,
Jei myliu, bet nem ylima esu,—
Ne niekinti turėtum , o gailėtis.

HERMIJA

Nesuprantu, ką reiškia visa tai.

56
 ELENA
Taip! Apsimesk, jog tu esi rimta,
Už mano nugaros piktai šaipykis,
Abudu susim erkę krėskit pokštus,
Kuriuos istorija ilgai atmins.
Nei sąžinės, nei gailesčio neturit,
Jei tyčiojatės šitaip iš manęs.
Sudie... Kalta ir aš. Atsiskyrim as
Arba mirtis išgydys viską greit.

LISANDRAS
Palauki, išklausyk mane, Elena,
Gyvybe mano, meile ir širdie!

ELENA
Kaip nuostabu!
HERMIJA
N eniekink jos, mielasisl

DEMETRAS
Nepriprašysi tu — aš jį priversiu.

LISANDRAS
Tu nepriversi — ji nepriprašys.
Bejėgiai bus grasinimai ir maldos.
Elena, myliu aš tave, prisiekiu:
Įrodyt reiks — gyvybę atiduosiu,
M eluoja tas, kurs sako, kad nemyliu.

DEMETRAS
O aš prisiekiu — dar karščiau ją myliu.

LISANDRAS
Jei taip sakai, įrodyki man kardu.

DEMETRAS
Eime! Greičiau!
57
 HERMIJA
Lisandrai, ką tai reiškia?

LISANDRAS
Šalin tu, juodaode!
DEMETRAS
Dėl akių
Jis tik apsimeta, kad baisiai tūžta,
Bet nejuda iš vietos. Eik, baily!

LISANDRAS
Šalin, katė! Kibioji varnalėša!
N upurtysiu tave aš kaip gyvatą.

HERMIJA
Kaip tu pasikeitei! Žiaurus tapai!..
Mielasis...
LISANDRAS
Aš mielasis? Eik, čigone!
Šalin, tu gėrale koktus, nuodingas!
HERMIJA
Juokauji?
ELENA
Jis juokauja kaip ir tu.
LISANDRAS
Demetrai, duotą žodį tau tesėsiu.
DEMETRAS
O gal geriau patvirtinki raštu,
Nes tu pasižadėjimų nevykdai.
LISANDRAS
Tai ką? Turiu jai smogti, ją užmušti?
Nors nekenčiu, neteiksiu aš jai skausmo.
58
 HERMIJ A
Ar gali būti man didesnis skausmas
Kaip tavo neapykanta? Už ką?
A r aš ne Hermi ja? Tu ne Lisandras?
Aš tokia pat graži, kaip ir anksčiau.
Dar naktį pereitą m ane mylėjai,
Bet naktį tą ir pametei. O dieve!
N ejaugi tu rimtai?
LISANDRAS
Prisiekiu, taip!
Daugiau tavęs m atyti nebenoriu.
O liaukis vylusis, dvejojus, prašius;
Tu būk tikra, kad tai visai ne pokštas,
Aš nekenčiu tavęs,— Eleną myliu.

HERMIJA
Ak, štai kaip! Musmirė tu, apgavikė!
Vagilė meilės! Tykojai nakčia,
Kol pavogei jo širdį.

ELENA
Nieko sau!
N ebetekai m ergaitiško kuklumo
Ir gėdos! Nori vien piktus žodžius
Ištraukti man iš lūpų padorių?
Bent gėdykis! Veidm ainė tu, lėlė!

HERMIJA
Lėlė! Tai štai koks tavo šis žaidimas!
Dabar aš supratau — ūgius tu mūsų
Sulyginai ir pasigyrei jam
Ir figūra, ir savo augumu...
Ak, taip! Vadinas, štai kuo suviliojai!
Jo akyse taip iškilai todėl,
Kad aš neužauga, tokia maža?
Maža? Sakyk, tu išdažyta dilba!
Maža esu? Ne taip jau aš maža,
Kad nepasiekčiau tau akių nagais...
59
 ELENA

Demetrui ir Lisandrui

Nors tyčiojatės iš manęs, prašau —

A pginkite nuo jos. Nesu vaidinga
Ir šitaip plūstis niekad nemokėjau.
Drovi, baikšti aš, kaip m ergaitei dera.
N eleiskit m ušt manęs. Nors ji mažesnė,
V aržytis aš su ja nesugebėsiu.

HERMIJA
Tik paklausykite: ir vėl — mažesnė!

ELENA
Geroji Hermija, tu taip nerūstauk!
Atmink, aš visada tave mylėjau,
Man patikėtas paslaptis laikiau.
Nebent, kad aš, m ylėdama Demetrą,
Jam pasakiau, jog bėgsit į šį mišką.
Tave jis sekė, aš iš meilės — jį,
Bet jis m ane pavarė, prigrasino
Apstumdysiąs, apkulsiąs, net užmušiąs.
Ramiai sugrįžti į Atėnus leiskit,
Ir niekados daugiau kvailystėm savo
Aš jums neįkyrėsiu. Leiskit eit!
Jūs m atote, kokia aš nuolanki...

HERMIJA
Na, tai ir drožk! Argi tave kas laiko?

ELENA
Širdis, kurią iš meilės čia paliksiu.

HERMIJA
Kuriam? Lisandrui gal?

ELENA
O ne, Demetrui.
60
 L1SANDRAS
Nebukštauk, — Herm ija tavęs nelies.

DEMETRAS
Nelies, nors tu mielai padėtum jai.

ELENA
O! Herm ija — klastinga, kai supyksta.
Ji širšė buvo jau mokyklos metais.
Kad ir maža, tačiau nirtinga ji.

HERMIJA
Ir vėl „maža"! „Maža", „žem a“ — kas žodisl
Kam leidžiat tyčiotis jai iš manęs?
Aš jai parodysiu!

LISANDRAS
Salin, nykštuke!
Salin tu, kerplėša rakštėta! Gile!
Neužauga!
DEMETRAS
Perdaug tu paslaugus
Tiems, kas iš tolo bodis tavimi.
Palik Eleną, nekalbėk daugiau
Tu apie ją ir nebeginki jos.
Žiūrėk, nedrįsk jai rodyt savo meilės,
Nes teks gailėtis!

LISANDRAS
Aš ir vėlei laisvas.
Paskui mane — jei toks drąsus! Ginklu
Išspręsim, kam priklauso Elena.

DEMETRAS
Paskui tave? O ne! Tik koja kojon!
Lisandras ir Demetras išeina

61
 HERMIJA
Matai, panaite, per tave šis triukšmas!
Kur bėgi?
ELENA
Negaliu tavim tikėti,
Koktu į tavo veidą man žiūrėti.
Nors muštis tavo rankos ir stipresnės,
Bet mano kojos bėgti daug ilgesnės.
Elena išbėga

HERMŲ A
Kaip keista! Nežinau, ką bemanyti...
H erm ija išeina
OBERONAS
Žiopsojai, padarei vėl klaidą kitą.
O gal tu, latre, išdaigauji tyčia?
PAKAS
Karaliau dvasių, aš suklydau šičia.
Kaip man liepei — ieškot iš karto puoliau
Atėnų rūbais vilkinčio jaunuolio.
Be priekaišto aš viską atlikau,
Iš tikro atėnietį aptikau.
Nesigailiu, jog klaidą padariau,
Jie ginčysis — mums juokas! Dar geriau!
OBERONAS
Nuėjo kautis jie. Reikės pasekti.
Eik, Robinai, visai užtamsink naktį,
Užtrauk visas žvaigždes debesimis,
Miglom, kaip Acheronas tamsiomis!
Isskirk tu varžovus tuos atkaklius
Ir jiems abiem supainioki kelius.
Čia tu Lisandro lūpomis kalbėk!
Uždegt Demetrai pyktį sugebėk!
Čia kaip Demetras keikis — ir tegu
Klaidinami abu neteks jėgų.
62
Kai miegas švino kojom atžingsniuos
Ir lyg šikšnosparnio sparnais dengs juos,
Įtrėkšk Lisandrui syvų tos žolės,—
Tasai taurusis skystis vėl galės
Prablaivint jį nuo tos baisios klaidos.
Apgaunamos jo akys nesiduos.
Kai jie nubus, šitie vaidai pikti
Atrodys tik nakties sapnai tušti,
O kai Atėnuosna abu sugrįš,
Lig mirčiai santaika visus juos riš.
Veik! Aš pas karalienę paskubėsiu,
Gal tą berniuką išprašyt galėsiu.
Kerus pašalinsiu jai nuo akių,
Ir vėl taika užviešpataus, tikiu.

PAKAS

Valdove elfų, mums skubėti reikia —

N akties drakonai pralekia juk veikiai.
Žvaigždė A uroros danguje sušvito,
Ir dvasios skuba greit išsislapstyti.
Savižudžių ir piktadarių vėlės,
Kurios nuo kryžkelių, iš upių kėlės,
Jau lenda į urvus kaip kirminai,
Kur savo gėdą slepia amžinai.
Jos vengia ryto auštančio šviesos,
Jos — bendrininkės tik nakties tamsios.

OBERONAS

Bet mes — kitokios dvasios. Aš medžioju

Lig ryto su Auroros mylimuoju
Ir kaip medžioklis vaikščioju miške,
Kol švysteli rytai ugnim ryškia
Ir kol virš jūros keterų žalių
Žaist ima pluoštai aukso spindulių.
Tačiau nedelsk, skubėki. Bus vėlu,
Jei lig aušros nebaigsim reikalų.
Išeina

63
 PAKAS
Lai paklaidžios šen ir ten!
Šen ir ten, šen ir ten!
Jiem s baisu bus, o kas man!
Vesiu juos šen ir ten!
Štai vienas jų ateina.
Įeina Lisandras

LISANDRAS
Kur tu, Demetrai? Šūktelk! Netylėk!
PAKAS
Čia, niekšel Kardas paruoštas, skubėki
LISANDRAS
Palauk! Tuojaul
PAKAS
Eik šen! Čia bus lygiau.
Lisandras išeina, sekdamas Pako
balsą.

DEMETRAS
Įeidamas

Lisandrai, atsiliepki pagaliau!

Pabėgai gal? Bailys! Kas per gudrumas!
Iš baimės gal pasislėpei į krūmus?
PAKAS
Tu pats bailys! Tu tik žvaigždėms giries!
Šauki vien krūmams, kad kovon veržies!
O pats slepiesi Vaikėze, eikš arčiau,
Išplaksiu rykšte aš tave verčiau.
Nereiks nė kardo.
DEMETRAS
Čia tu? Eikš tada!
64
 PAKAS
Nei Tu eikš! Kautis ten bloga vieta.
Išeina

LISANDRAS
įėjęs
Jis šaukia vis, o pats mane palieka.
Vos aš artyn — žvelgiu, nebėr jau nieko.
Vikresnis, niekšas, už mane, matyt...
Kaip beskubėčiau,— negaliu pavyt,
Aplink vis duobės čia... Baisi migla!
Na! Pailsėsiu...
Gula

O diena miela!
Vos pilką tavo sambrėšką išvysiu,
A tkeršyti Demetrą pasivysiu.
Užmiega.
Įeina Pakas ir Demetras.

PAKAS
Cha, cha! Bailys! O kurgi tu? Nebėk!

DEMETRAS
Palauk, jei toks drąsus! Aš čia, žiūrėk!
Vos paveju — tu šuoliais pasileidi.
Sustok! Išdrįsk pažvelgti man į veidą!
Kur tu?
PAKAS
Aš čia! Tavęs tik nematau.

DEMETRAS
Vis tyčiojies? Nusuksiu sprandą tau,
Sutikęs dieną! Nesibaigs geruoju!
Dabar — keliauk sau! Aš virstu nuo kojų.
5. Šekspyras, IV 65
Velėnos guoly išsitiest turėsiu,
Prašvis diena — surast tave mokėsiu.
Gula ir užmiega.
Įeina Elena.

ELENA
Kokia ilga naktis! Kokia tamsa!
Naktie, aušras uždeki rytines,
Kad į Atėnus grįžčiau su šviesa
Nuo tų, kurie nekenčia taip manęs!
O miege, kurs išgelbsti nuo skausmų,
M ane apgobki užsimiršimu.
Gula ir užmiega

PAKAS
Jūs čia trys! Kur dar viena?
Dar viena — ir bus gana.
Štai ir ji — arši, pikta,
Kupidono įžeista
Ir be proto palikta.
Įeina Herm ija

HERM1JA
Aš nukam uota sielvartų gilių,
Erškėčiai duria, o rasa išprausia.
Toliau nei šliaužt, nei eit nebegaliu
Nė žingsnio — mano kojos nebeklauso.
Ilsėsiuos, lig išauš. Dangau aukščiausias,
Lisandrą saugok, jeigu jie čia kausis.
Gula ir užmiega

PAKAS
Nebijok,
Pamiegok,
Linksma tau
Bus, matau,
Viskas puikiai susiklos.
Trėškia sultis Lisandrui į akis

66
 Rytas auš,
Džiaugtis šauks,
Vėlei švies
Prie šalies
Žvilgsnis Hermijos mielos.

Priežodis yra gražus:

,,Jei kas tavo — nepražus."
Jei m ergelė tau skirta,
N epakeis jokia kita.
Paklajojęs pagiriais,
Žirgas vėl namo pareis.
Ir bus tikrai
Visiems gerai!
Išeina
 KETVIRTAS VEIKSMAS

I SCENA

Miškas. Lisandras, Hermija, Demet­

ras, E lena— visi keturi miega. Įeina
su Metmeniu Titanija, paskui juos
elfai. Atokiau, jų nematomas, Obe-
ronas.

TITANIJA
Eikš, sėskis tarp gėlių. Čia taip jaukui
Tave, o mano džiaugsme, pamyluosiu,
Papuošiu galvą rožių vainiku
Ir dideles dailias ausis bučiuosiu.
METMUO
O kur Žirnelis?
ŽIRNELIS
Aš čia.
METMUO
Pakasyk man galvą, Žirneli! O kur sinjoras Voratinklis?
VORATINKLIS
Aš čia.
METMUO
Sinjore .Voratinkli! Gerasis sinjore Voratinkli, paimkite
į rankas ginklą ir užm uškite kokią raudonblauzdę kamanę,
tupinčią ant varnalėšos. Ir, gerasis sinjore, atneškite man
jos m edaus maišelį. Žiūrėkite, gerasis sinjore, nesikarščiuo-
kite ir saugokite, kad maišelis neplyštų. Bus labai apgailėti­
na, jei apsiliesite medum, pone. O kur yra sinjoras G arsty­
čia?
68
\ GARSTYČIA
Aš čia.
METMUO
Duokite man savo leteną, sinjore Garstyčia. Prašau jus be
cerem onijų, gerasis pone.

GARSTYČIA
Ko pageidaujate?

METMUO
Nieko, gerasis sinjore, tik padėkite kavalieriui Žirneliui
mane pakasyti. Reikėtų man pas kirpėją, pone, nes, rodos,
jau ganėtinai apžėlė plaukais veidas. Aš toks delikatus su­
tvėrim as,— kai tik kur plaukas suniežti, aš ir kasausi.

TITANIJA
Gal paklausytum muzikos, mielasis?

METMUO
Muzikai aš turiu jautriausią ausį. Tegu pagroja replėmis
ar kaulais.
Pasigirsta barškanti muzika

TITANIJA
O gal užkąstum ei ko nors, brangusis?

METMUO
Tikrai, sušveisčiau kokias ėdžias pašaro. Smagu būtų
pąžėbėti gerų sausų avižų. Ne, rodos, norėčiau kuokštės šie­
no. Niekas neprilygs geram saldžiai kvepiančiam šienui.

TITANIJA
Aš vieną mitrų elfą čia turiu,
Jis apieškos tuoj voverių dreves
Ir riešutų šviežių daug tau prineš.
69
 METMUO
Aš bevelyčiau saują kitą sausų žirnių. Bet, prašau jus,
tegu jūsiškiai m anęs nekušina. Mane apėmė desperacija pa­
snausti.
TITANIJA
Miegok, tave aš rankomis apglėbsiu,
Jūs, elfai, išsiskirstykit... Salin!
Elfai pasišalina

Taip tvirtą ąžuolą kvapnus vijoklis

Apraizgo švelniai. Gebenė daili
Taip glėbia skirpstui jo rankas gumbuotas.
O, kaip aš myliu, dievinu tave!
Užmiega.
Įeina Pakas.

OBERONAS
Sveiks, Pakai! Tu matai šį mielą vaizdą?
Aš jau gailiuos Titanijos kvailystės.
Ką tik susitikau ją pamiškėj.
Ji rinko savo pabaisai gėles.
Ėmiau ją gėdinti ir priekaištauti,
Kam papuošė gauruotą jo m akaulę
Gaivių, kvapnių žolynų vainiku,
Nes ta rasa, kuri ant pumpurų
Sužimba kaip Rytų apvalūs perlai,
Dabar žolynų žieduose žvilgėjo
ly g jųjų gėdos ašarų lašai.
Bet kai iš jos prisijuokiau lig soties
Ji atleidimo graudžiai melsti ėmė,
Tada iš jos to vaiko paprašiau.
Iškart sutiko, pasiuntė tuoj elfus
A tnešti jį tylion pavėnėn mano.
Dabar, kai vaiką jau turiu, galėsiu
Piktus kerus nuimt jai nuo akių.
Tu, Pakai, tą papuošalą pašalink
Prasčiokui atėniečiui nuo galvos,

70
 Kad jis pabudęs su kitais kartu
Galėtų vėl sugrįžti į Atėnus
Ir šitą nuotykį tarytum sapną —
\ Išdaigišką ir keistą — teminėtų.
Turiu tik karalienę atkerėti.
Stebuklingu žiedu paliečia jai akis

KuO buvai, tuo ir palik,

Kaip matei, taip ir matyk!
Gėle, nuostabi, raudona,
Salink burtus Kupidono!
Pabusk, brangi! Tave aš atkerėjau.

TITANIJA
Ak Oberone, ką sapne regėjau!
Rods, asilą pamilusi buvau.

OBERONAS
Štai tavo mielas!

TITANIJA
Kaip apsigavau!
Ką nors biauresnio man m atyt neteko.

OBERONAS
Tyliau... Pašalink tą jo galvą, Pakai!
Titanija, liepk elfams grot! Tegu
Sis penketas įmigs giliu miegu.

TITANIJA
Ei, muzikos! Lai miegas juos kerės!

Tyli muzika

PAKAS
Prabus — jo akys dar kvailiau žiūrės.
Pakas nuima Metmeniui asilo galvą

71
 OBERONAS
Eikš, karaliene! Muzika skambės!
Nuo mūsų šokio žemė sudrebės!
Draugystė lai mums džiaugsmą vėl žadės
Ryt naktį, kai vestuvės prasidės,
Tesėjo rūmai iškilmėm žibės.
Jam palinkėsim laimės ir garbės.
Prie jo ir šios dvi poros prisidės,—
Visoms poroms palaima suspindės,
Ištikimybė, meilė juos lydės.

PAKAS
Ar girdi, karaliau mano,
Vieversėlis jau skardena?

OBERONAS
Lėkim, karaliene, tylūs,
Kol aušra dar nepakilus!
Kol aplinkui dar sutemę,
Mes aplėkti galim žemę.
TITANIJA
Kilkim! Lėkdamas kartu
Man papasakosi tu,
Kaip radai keistam sapne
Su m irtingaisiais mane.
Dingsta. Girdėti ragų garsai.
Įeina Tesėjas, Ipolitą, Egėjas ir pa­
lydovai.

TESĖJAS
Kas nors suraskite man miško sargą!
Gegužio ryto apeigas jau baigėm.
Diena tik prasidėjo. Lai mieloji
Dar muzikos šunų pasiklausys.
Paleiskite į klonį skalikus!
Greičiau, meldžiu, suraskit miško sargą.
Išeina vienas tarnas

72
Mes, karaliene, nuo kalnų viršūnės
Pasigėrėsim skambesiais skardžiais,
Kai lojančių šunų balsai sumiš
Su atsiliepiančiu iš tolo aidu.
IPOLITĄ
Mačiau, kaip kartą Herkulis ir Kadmas
Užpjudė lokį Spartos šunimis
Miškingoj Kretoj. Šitokio lojimo
N eteko niekur man daugiau išgirsti.
Dangus, kalnai ir girios — susiliejo
Vienan garsan, ir negirdėjau niekad
Skambesnės nedermės, mielesnio gausmo.
TESĖJAS
Taip pat ir mano šunys — Spartos veislės —
Taip pat rusvi, atkištalūpiais žabtais.
Ilgom ausim jie krečia ryto rasą.
Pagurkliai tartum jaučių, lenktos kojos;
Jie nelabai greiti, bet gerklės darnios —
Tarytum ei varpai skirtingo tembro.
Ragai už juos darniau dar neaidėjo
Nei Kretoj, nei Tesalijoj, nei Spartoj.
Pati matysi. Cit!.. Kas čia per nimfos?
EGĖJAS
Valdove, štai duktė čia mano miega,
O štai Lisandras, ir Demetras štai.
Ir Elena, Nedaro Elena.
Stebiuosi, kaip čia jie dabar kartu.
TESĖJAS
Gegužio apeigas anksti atlikę,
M atyt, išgirdo jie miške mus būsiant
Ir čia atėjo iškilmių palaukti.
Sakyk, Egėjau, ar ne šiandien turi
Mums H erm ija pareikšt, ką pasirinko.
EGĖJAS
Valdove mano, taip.

n
 TESĖJAS
Tegu medžiokliai
Pažadina juos tuoj ragų garsais!
Ragų gausmas ir triukšmas. Lisand-
ras, Hermija, Demetras ir Elena pa­
bunda.

Sveiki, draugai! Praėjo jau senokai

Šventasis V alentinas — linksmos dienos,
O paukščiai dar tik pradeda poruotis!
LISANDRAS
Atleisk, valdove!
Visi klaupiasi ant kelių.

TESĖJAS
Kelkitės, prašau!
Žinau, jūs esat priešai ir varžovai.
Iš kur tad santarvė dabar pasauly,
Kai neapykanta greta pavydo
Atsigula, viens kito nebebijo?
LISANDRAS
Valdove, man sunku jums atsakyti,
Nes aš dar lyg sapnuoju, tik prisiekiu —
Pats nežinau, kaip šičia patekau.
Bet aš m anau — kalbėsiu visą tiesą —
Štai kas, kaip rodos, mums nutiko naktį:
Su H erm ija atėjom čia, nusprendę
Pabėgti iš Atėnų, kad mylėtis
Mums tas įstatym as nebekliudytų...
EGĖJAS
Gana, gana! Valdove, jus meldžiu:
Įstatym as tekris ant jo galvos!
Pabėgdami nakčia, norėjo jie,
Demetrai, mus abu apgauti taip,
Kad tu paliktum be žmonos, o aš
Be teisių Herm iją paskirti tau.
74
 DEMETRAS

Valdove, man gražioji Elena

Pasakė, kad pabėgo jie į mišką.
Įširdęs aš ir atsekiau juos čia.
Iš meilės m an — ir Elena kartu.
Bet čia... valdove, kažkokia galia,
Kurios m anasis protas nesuvokia,
Kaip sniegą šitą meilę man sutirpdė.
Prisimenu ją lyg blizgutį tuščią,
Kurį vaikystėje buvau pamėgęs.
Dabar visas širdies galias man šildo
Ir džiugina akis vien Elena.
Buvau su ja, valdove, sužieduotas,
Kai Hermi jos dar nė matyt neteko.
Bet kaip ligonis peno šio bodėjaus,
Dabar, pasveikus, grįžo tikras skonis:
Eleną myliu, trokštu jos, ilgiuos,—
Jai ištikim as būsiu visada.

TESĖJAS

Įsimylėjėliai, džiaugiuos jus radęs.

Vėliau man viską sm ulkiai apsakysit.
Egėjau, nusileisk sprendim ui mano:
Šventykloje abi šios poros šiandien
Sujungtos bus, kaip aš su Ipolitą.
Bet ryto jau gera dalis praslinko,
Todėl medžioklę teks mums atidėti.
Tad visos šios trys poros — į Atėnus!
Ten iškilmingas vestuves iškelsim.
Keliaukim, Ipolitą!

Tesėjas, Ipolitą, Egėjas ir palydovai

išeina.

DEMETRAS

Šie įvykiai keisti, neaiškūs, rodos,

Lyg tolimi kalnai debesyse.
75
 HERMIJA
Sakytumei, akis kažkas apvilko.
Lyg dvejinasi viskas.
ELENA
Man taip pat:
Lyg brangenybę suradau Demetrą —
Jis mano ir ne mano...
DEMETRAS
Ar tikrai
Mes jau pabudom? Man dar vis atrodo,
Kad miegam ir sapnuojam... Ar valdovas
Tikrai čia buvo? Liepė eit kartu?
HERMIJA
Ir tėvas buvo čia.
ELENA
Ir Ipolitą.
LISANDRAS
Ir liepė eit kartu su juo šventyklom
DEMETRAS
Vadinas, m es pabudom. Sekim jį!
Keistus sapnus aptarsim kelyje.
Išeina

METMUO

nubusdamas
Kai tik bus mano eilė, jūs m ane pašaukite, ir aš atsakysiu.
Sekanti mano replika: „Gražiausiasis Piramai!" Ei, jūs! Pite­
ri Rūgščiau! Dumplių lopike Dūdele! V arkaly Snuki! Dvas­
na! Dieve gailestingas! Visi pabėgo, palikę m ane bem ie­
gantį. M ačiau nuostabų regėjimą. Tai bent prisisapnavo!
Žmogaus proto nepakaktų apsakyti, koks tai sapnas buvo!
Asilas bus tas žmogus, kuris mėgins šį sapną aiškinti. Man
76
regis, aš buvau... Niekas nepasakys, kas aš buvau... Regis,
aš buvau... Man regis, aš turėjau... N eraliuotas kvailys bus
tas, kas drįs pasakyti, kas, man regis, aš buvau. Žmogaus
akiai negirdėta, žmogaus ausiai neregėta, žmogaus rankos
neragauta, liežuvio nesuvokta, širdies nem okėta apsakyti,
kas tai buvo per sapnas. Aš prikalbėsiu Piterį Rūgščių apie
šį sapną parašyti baladę. Ji vadinsis „Metmens sapnas",
nors nesusigaudysi, kokie čia metmenys. Tą baladę vaidi­
nimo pabaigoje aš pačiam kunigaikščiui padainuosiu. O gal
būtų dar grakščiau, jei aš ją padainuočiau Tisbei mirštant.
Išeina

n SCENA

Atėnai. Kambarys Rūgščiaus na­

muose.

RŪGŠČIUS
A r buvo kas nuėjęs pas Metmenį? Dar negrįžo namo?

DVASNA
Nieko apie jį negirdėti. Aišku, jį pikta dvasia nusinešė.
DŪDELE
Jei jis negrįš, prapuolė mūsų pjesė. Nieko nebeišeis!

RŪGŠČIUS
Žinoma. Visuose Atėnuose nerasi žmogaus, kuris taip
suvaidintų Piramą, kaip jis.
DŪDELĖ
Tikrai nerasi. Iš visų Atėnų am atininkų jo geriausia
galva.
RŪGŠČIUS
Jis ir gražuolis. Jo balsas toks skambus, kad, rodos, klau­
saisi aferisto.
77
 DŪDELĖ
Sakyk „arfisto". Su aferistais, ačiū dieve, mes nesėbrau-
jarae.
{eina Meilutis

MEILUTIS
Ponai, kunigaikštis grįžta iš šventyklos. Drauge su juo
ten susituokė dar dvi ar trys poros ponų ir damų. O, kad
mūsų spektaklis įvyktų, mes į žmones išeitume!
DŪDELĖ
Ak tu, Metmuo! Mielas šaunuoli! Taip jis ir neteko šešių
pensų per dieną lig grabo lentos. N ebūtų išvengęs šešių
pensų dienai. Galvą guldau, kunigaikštis būtų jam paskyręs
šešis pensus dienai už Piramo suvaidinimąl Jis būtų juos
užsitarnavęs! Šeši pensai dienai už Piramą — ir nieko!
{eina Metmuo

METMUO
Kur tie mano jaunikaičiai, kur mano bičiuliai?
RŪGŠČIUS
Metmuol O šlovingiausioji diena! O laimingiausioj i
valanda!
METMUO
Vyrai! Galėčiau stebuklus papasakoti. Bet nieko ma­
nęs neklausinėkite, nes jei papasakočiau, nebebūčiau do­
ras atėnietis! Pasakysiu viską, kaip, kur ir kas.

RŪGŠČIUS
Pasakok, pasakok, mielasis Metmuo.

METMUO
Nė žodžio apie mane. Tik tiek pasakysiu, kad kunigaikštis
jau papietavo. Surinkite savo mantą. Pririškite naujas v ir­
vutes prie barzdų, naujus kaspinus prie kurpaičių. Tuojau
renkamės prie rūmų. Kiekvienas tegu pakartoja savo rolę.
78
Trumpai drūtai, mūsų pjesė priimta. Dėl viso ko, tegu
Tisbė apsivelka švarius baltinius, o liūtas tegu nenusikarpo
nagų: jie turės iš po liūto kailio būti panašūs į plėšrią lete­
ną. Svarbiausia, brangieji aktoriai, nevalgykite nei svogū­
no, nei česnako, nes mes turim e m aloniai kvepėti. Ir aš
neabejoju, kad žiūrovai pasakys: tai maloni kom edija. Dau­
giau nė žodžio — eime greičiau!
Išeina
 PENKTAS VEIKSMAS

I SCENA

Atėnai. Menė Tesėjo rūmuose. Įeina

Tesėjas, Ipolitą, Filostratas, didikai
palydovai.

IPOLITĄ
šitie įsimylėjėliai, mielasis,
Pripasakojo tiek keistų dalykų!

TESĖJAS
Tikrai, daugiau keistų, negu teisingų.
Jų pasakom nelinkęs aš tikėt.
Įsim ylėję — lyg pamišę būtų:
Jų sm egenys nerim sta, o vaizduotė
Stipresnė visados už šaltą protą.
Lunatikas, poetas, meilės vergas,—
Visi gyvena vien tik vaizduote,
Velnių daugiau, nei pragare, suranda.
Įsim ylėjęs žvelgia į čigonę,
O jam gražioji Elena vaidenas.
Beprotiškas poeto žvilgsnis skraido
Tarp žemės ir dangaus, dangaus ir žemės.
Vos m intyse staiga ryškėt jam ima
Pavidalai nežinomų daiktų,
Jo plunksna tuoj įkūnija svajonę,
Suteikia jai ir vardą, ir buveinę.
Dažnai taip žaidžia jo laki vaizduotė,
Kad, jeigu džiaugsmo kokio nors ji laukia,
Tai, rods, to džiaugsmo pranašą jau regi,
O jei nakčia ją apima baisumas,
Lokiu pavirsta paprasčiausias krūmas.
80
 IPOLITĄ
Man rodos, įvykiai šitos nakties,
Visų jų sielos būseną pakeitę,
Yra ne vien lakios vaizduotės žaismas,
O kažkokia nepaprasta tikrovė,
Nors vis dėlto keista ir stebuklinga.

TESĖJAS
Štai tie įsimylėjėliai ateina!
Pasirodo Lisandras, Demetras, Her-
mija ir Elena.

Sveiki, bičiuliai! Meilė ir džiaugsmai

Telydi jus visur!
LISANDRAS
Jus tuo labiau
Telydi soste, guoly ir prie stalo.
TESĖJAS
O kas dabar? Vaidinimai ar šokiai?
Kuo teks sutrum pint valandas tris ilgas
Tarp vakarienės ir gulimo meto?
Tad kurgi mūsų iškilmių ruošėjas?
Kokias linksmybes jis pateiks? Gal pjesė
Palengvintų kankinantį šį laiką.
Kur Filostratas?
FILOSTRATAS
Čia, valdove mano!
TESĖJAS
Sakyk, ką tu šiam vakarui turi?
Vaidinimą? Gal muzikos? Geriausia
N uvyt linksm ybe valandas tingias.
FILOSTRATAS
Štai sąrašas šiandienių pramogų.
Ką pasirinksit pradžiai, didenybe?
81
 Paduoda raštą

TESĖJAS

skaito

„Grumtynės su kentaurais. Apdainuos

Su arfa jas eunuchas iš A tėnų.“
Nereikia. Herkulis man giminė.
Aš žmonai jo žygius jau apsakiau.

skaito

„Kaip girtos ir įtūžusios bakchantės

Sudraskė žiauriai Trakų dainininką.“
Dalykas nebe naujas. Jau mačiau,
Kada grįžau po pergalės iš Tėbų.

skaito

„Devynios mūzos. Jų rauda dėl Mokslo,

Kurs mirė neseniai didžiam skurde."
Tikriausiai čia aštroka satyra.
Vestuvių iškilmėms ji gal netinka.

skaito

„Graudinga Piramo ir Tisbės meilė.

Tragedija linksma ir nuobodi."
Linksma ir tragiška, ir nuobodi?
Tai kas čia? Karštas ledas? Juodas sniegas?
Kaip šiuos visus priešingum us suderint?

FILOSTRATAS
Šioj pjesėj gal tik dešimt sakinių,
'Trum pesnės aš, valdove, nežinau,
Bet ir tokia atrodo per ilga
Ir nuobodi,— joj žmoniško nėr žodžio,
Nėra nei tinkamo artisto rolei.
O tragiška, valdove, ji dėl to,
Kad Piramas pats galą pasidaro.
82
Prisipažįstu, repetuojant ją
Verkiau, bet nieks man ašarų, linksmesnių
Kaip tas jų paikas juokas, nesukėlė.

TESĖJAS
O kas vaidina?

FILOSTRATAS
Paprasti žmoneliai,
Amatininkai iš Atėnų rinkos,
Nagingi šiaip, bet proto nemiklaus;
Ir šių vestuvių garbei jie sumanė
Apsunkint savo atm intį pjese.

TESĖJAS
Mes pažiūrėsim ją.

FILOSTRATAS
O ne, valdove!
Ne jūsų skoniui pjesė. Aš žiūrėjau,—
Pasaulyje blogesnės nesurastum.
Nebent jų didžios pastangos palinksmint,
A tsėjusios daug triūso ir kančių,
Patiktų jums.
TESĖJAS
Šią pjesę pažiūrėsim.
Negali būt perdėm jau bloga tai,
Ką daro žmonės iš grynos širdies.
A tvesk juos čia! Damas prašau susėsti!
Filostratas išeina

IPOLITĄ
Skaudu stebėti plušančius vargšus,
Kai sunkios pastangos jų niekais eina.

TESĖJAS
Mieloji, pjesėj to nepamatysi.
83
 IPOLITĄ
Jis sakė: jie nesugeba ničnieko.

TESĖJAS
Tuo m aloniau bus mums dėkot už nieką.
Mums pram oga bus jų negudrios klaidos,
Nes ten, kur vargšų pastangos bejėgės,
Išlygina jas pagarbus stropumas.
Kur benuvykdavau, mokslinčiai orūs
Iš anksto paruoštas kalbas man sakė.
M ačiau, kaip jie drebėdavo pabalę,
Sutrikę sveikinimo vidury,
Skardus jų balsas dusdavo iš baimės,
Kol pagaliau nutildavo nebaigę
Jie tų kalbų. Tikėk manim, mieloji,
Pajusdavau jų pagarbą, jiems tylint.
Kuklus ir paprastas pareigingumas
Daugiau m an sakė, nei lankstus liežuvis
Ir tuščias įžūlumas gražbylių.
Todėl byloja meilė daug tikriau,
Kur žodžių maža, o jausm ų daugiau!
{eina Filostratas

FILOSTRATAS
Jei teiksitės, valdove, tai Prologas
Jau pasiruošęs.

TESĖJAS
Leiskit jam pradėti.
Pasigirsta trimitų garsai.
Įeina Rūgščius. Jis ir yra Prologas.

PROLOGAS
Jei neįtiksim — reiškiam gerą valią
Įtikti jums, įžeist. Mes nėjom čia
Gera valia. Parodom, kas ką gali,
Štai pjesės pabaigos tikra pradžia.
84
 Negailim savo pastangų nūnai
Užgauti jus, Nenorime šioj vietoj
Nudžiugint jus. Atėjom e čionai
Ne tam. Kad tektų jum s pasigailėti,
Artistai čia. Pradės spektaklį veikiai.
Jūs sužinosit viską, kas tik reikia.
TESĖJAS
Šitas vaikinas nelabai paiso skyrybos ženklų.

LISANDRAS
Jis paleido savo prologą kaip laukinį arklį. Ten, kur rei­
kia sustoti, jis nem oka jo sustabdyti. Štai, valdove, ir p ra­
varti moralė: nepakanka tik kalbėti — reikia kalbėti dar ir
taisyklingai.
IPOLITĄ
Iš tikro, jis kam uoja savo prologą kaip vaikas fleitą:
garsas yra, bet melodijos — nė kvapo.

TESĖJAS
Jo kalba — nelyginant sum azgyta grandinė; grandys
sveikos, bet supainiotos. O kas toliau?
Įeina Piramas ir Tisbė, Siena, Mėne­
siena ir Liūtas.

PROl JOGAS
Spektaklis šis jums, ponai, nematytas!
Stebėkit — paaiškės prasm ė gili.
Pats Piramas — žmogus, žiūrėkit, šitas,
O T isb ė—-tai panelė ši daili.
Šisai žemėtas, molinas — tai Siena.
Įsimylėjėliams atskirt jinai.
Pro slaptą, siaurą jos plyšelį vieną
Laimingi vargšai šnibždasi dažnai.
O šis su žiburiu, erškėčio krūm u
Ir šunimi — Mėnulis apvalus.
Porelei susitikt daug malonumo
Prie Ninaus kapo, vos sutem ę bus.
85
 O šį įsivaizduokite kaip Liūtą.
Išvydo einant Tisbę jis nakčia,
Ta persigando, bėgo greit iš čia,
Kaip skraistė jai nukrito — nė nejuto.
Riaumojąs Liūtas, radęs ją, sudraskė,
Įnirtęs kruvinais nasrais aptaškė.
Čia Piramas, ir jaunas, ir drąsus,
Iššoksta — m ato — rūbas toks baisus!
N espėjęs susivokt, kas pasidarė,
Pats į paširdę durklą susivaro;
N egyvą jį pamačius iš arti,
Tuo durklu Tisbė žudosi pati.
Toliau papasakos jums Liūtas, Siena,
Įsim ylėjėliai ir Mėnesiena.
Išeina Prologas, Piramas, Tisbė, Liū­
tas ir Mėnesiena.

TESĖJAS
Man įdomu, ar prabils Liūtas.
DEMETRAS
Nieko stebėtina, valdove. Jei tiek daug asilų prabilo,
kodėl gi Liūtui neprabilti.
SIENA
Šioj mūsų interm edijoj šiandieną
Aš, Snukis pavarde, vaizduoju Sieną;
Ir Siena aš tikrai esu gera,
Plyšys m ažytis m anyje yra,
Per jį dažnai meilius žodžius šnabždėjo
Čia Piramas ir Tisbė susiėję.
O molis, kalkės, akmens — iš tiesų
Jum s rodo, kad aš Siena ir esu.
•Plyšys — iš dešinės ir iš kairės,
Pro jį įsimylėjėliai šnabždės.

TESĖJAS
Ar begalima reikalauti, kad molis ir kalkės kalbėtų ge­
riau?
86
 DEMETRAS
Valdove, tai pati sąm ojingiausia pertvara, kokią tik aš
esu regėjęs.
Įeina Piramas
TESĖJAS
Tylos! Piramas artėja prie sienos.
PIRAMAS
Niūri naktie, pajuodus tamsoje!
Kur nėr dienos — naktis ten ištisai.
O tu, naktie! Deja, deja, deja!
Užmiršo Tisbė pažadus visai.
Ir tu, o Siena, vai mieloji siena,
Tėvų, mūs priešų, skirianti žemes,
Parodyk, Siena, tą plyšelį vieną
Akims manosioms — ir laimingi mes.
Siena išskečia pirštus

Dievai telaimina! O dėkui tau!

Bet kas? Regiu, kuo, Siena, man buvai...
Bloga tu Siena: Tisbės nematau...
Būk prakeikta — m ane tu apgavai.
TESĖJAS
Man rodos, Siena, turėdam a pojūčius, irgi turi atsiliepti
plūdimusi.
PIRAMAS
Ne, dievaži, pone, ne! Po „Mane tu apgavai“ seka Tisbės
replika. J i dabar turi prisiartinti, o aš stebėsiu ją per plyšį.
Jūs pam atysite, viskas bus, kaip sakiau. O štai ir ji ateina.
Įeina Tisbė

TISBĖ
O Siena, mano skundą tu girdėjai,
Kai atskirta nuo Piramo buvau.
Vyšninėm lūpom aš tave lytėjau —
Kai akmenis ir kalkes bučiavau.
8?
 PIRAMAS
M atau aš balsą — eisiu prie plyšelio,
Išgirsiu ten gražiosios Tisbės veidą.
O Tisbe mano!
TISBĖ
A r tai tu, širdele?

PIRAMAS
A r aš, ar ne — tavęs aš neapleidau,—
Limandriška ištikimybė mano.

TISBE
Ir aš ištikim esnė už Eleną.
PIRAMAS
Safalas taip Prokrusos nemylėjo.
TISBĖ
Ji taip, kaip aš, mylėti negalėjo.
PIRAMAS
Bučiuok per plyšį, artėliau priklupus.
TISBĖ
Bučiuoju sieną... Kurgi tavo lūpos?
PIRAMAS
Ateisi juk prie Ninos kapo tu?
TISBĖ
Kas bus, tas bus — mes būsime kartu!
Piramas ir Tisbė išeina

SIENA
Aš, Siena, savo vaidmenį baigiau,
Tad išeinu, negrįšiu jau daugiau.
Siena, Piramas ir Tisbė išeina.

88
 TESĖJAS
Štai ir nebėra užtvaros tarp dviejų kaimynų.

DEMETRAS
Kitaip ir negalėjo būti, valdove, jei sienos turi ausis
ir viską girdi.
IPOLITĄ
Kvailesnių tauškalų nesu girdėjusi.

TESĖJAS
Geriausi aktoriai perteikia tik šešėlį tikrovės. O blogiau-
sieji' gali jiems prilygti, pasitelkę pagalbon vaizduotę.

IPOLITĄ
Bet jūsų vaizduotę, o ne savo,

TESĖJAS
Jeigu mūsų vaizduotė ne blogesnė už jų, tai jie gali pasi­
rodyti puikūs aktoriai. O štai ateina ir du taurūs žvėrys —
žmogus ir Liūtas.
Įeina Liūtas ir Mėnesiena

LIŪTAS
Garbingos damos, švelnios geraširdės,
Pelytės nusigąstate mažos,
G al1kartais šiurpas, jus apims, išgirdus,
Kai Liūtas laukiniu balsu mauros.
Bet aš ne liūtas, — stalius aš tiktai,
Todėl ir staugti nem anau piktai.
Nes jei čionai tikrasis Liūtas būtų,
Tada ir stalius pats nuo jo pražūtų.

TESĖJAS
Labai mandagus žvėris, ir dar su jautria sąžine!

DEMETRAS
Žvėriškai šaunus žvėris, valdove.
89
 LISANDRAS
Šis Liūtas — drąsus kaip lapė.
TESĖJAS
Tikrai. Ir sumanus kaip žąsis,
DEMETRAS
Ne visai taip, valdove. Juk jo narsumas nepraneša jo
sumanumo, o lapė žąsį praneša.
TESĖJAS
Esu tikras, kad ir jo sumanumas nepraneštų jo narsu­
mo, nes žąsis niekados nepraneša lapės. Bet tiek to! Pasi­
kliaukime jo sumanumu ir pasiklausykim e Mėnulio.
MĖNESIENA
Dviragis mėnuo — bus šisai žibintas,
DEMETRAS
Jis verčiau turėtų ragus ant galvos.
TESĖJAS
Jis juk ne jaunatis, o pilnatis, ir jo ragai pradingę mė­
nulio apskritime.
MĖNESIENA
Dviragis mėnuo — štai šisai žibintas,
O aš žmogus, kuris ten patalpintas.
TESĖJAS
Čia ir y ra pati didžiausia iš visų klaidų. Žmogų reikėtų
patalpinti į žibintą. Kitaip, koks gi jis žmogus m ėnulyje?
DEMETRAS
Jis nedrįsta įlįsti, nes ten dega žvakė. Jis bijo nudegt
nagus.
IPOLITĄ
Aš nuo tos m ėnesienos jau pavargau. Laikas pasirodyti
delčiai!
90
 TESĖJAS
Sprendžiant iš blankios jo sumanumo liepsnos, jis jau
artėja j delčią, bet iš mandagumo mums teks dar šiek tiek
palaukti.
LISANDRAS
Kalbėk, kalbėk, Mėnesiena!

MĖNESIENA
Visa, ką aš turiu pasakyti, y ra štai kas: paaiškinti jums,
kad žibintas yra mėnulis, o aš — žmogus m ėnulyje. Sis
erškėčių krūm as yra mano krūmas, o šitas šuva — mano
šuva.
DEMETRAS
Bet visa tai turi būti žibinte! Ju k šitie daiktai telpa mė­
nulyje. Tačiau — tylos! A teina Tisbė.
įeina Tisbė

TISBĖ
Štai Ninos kapas. Kur tu, mano mielas?
LlOTAS
staugimas
U-ū-u-u!
Tisbė išbėga

DEMETRAS
Puikiai sustaugei, Liūte.
TESĖJAS
Puikiai pasprukai, Tisbe.
IPOLITĄ
Puikiai pašvietei, M ėnesienai Tikrai, mėnulis šviečia
labai maloniai.
Liūtas, sudraskęs Tisbės skraistę,
išeina.

9t
 TESĖJAS
Puikiai sudraskei, Liūte.
LISANDRAS
Štai Liūtas pasišalina.
DEMETRAS
O Piramas ateina.
Įeina Piramas
PIRAMAS
Už spindulius, Mėnuli, tau dėkoju,
Kad tartum saulė aiškiai taip švieti,
Kai srovę m irgančią auksinę kloji,
Išvysiu Tisbės veidą iš arti.
Sustoki Kas čia?
Klaiki kančiai
Baisus likimas tyko.
Ką aš matau?
O kas gi tau,
Brangioji, atsitiko?
Štai skraistė jos
Visa kraujuos...
O furijos, arčiaul
O parkės, ko dar laukiat?
Gyvybės siūlą traukit,
Žudykite greičiau I
TESĖJAS
Toks baisus pergyvenim as ir brangaus draugo m irtis iš
tiesų gali nuliūdinti.
IPOLITĄ
Dievaži, ir man gaila šio žmogaus.
PIRAMAS
Kam liūtams jėgą suteikei, Gamta?
Manosios Tisbės liūtas negailėjo...
Jai neprilygs jokia dama kita,
Kuri gyveno žemėj ir mylėjo.
92
 O plūskit, ašaros, karščiau!
O karde, ieisk.il Kuo greičiau
Lai ašm enys tuoj įsismeigs.
Štai šonas mano čia kairys:
Įsmik giliai, širdin — ir kris
Jau Piramas, ir kančią baigs.
Žudosi

Aš jau miriau,
Dangun spėriau!
Likimo žiaurios klastos...
Liežuvi, šviesą slėpk!
Iš čia, Mėnuli, bėk!
Mėnulis išeina

Jau mano burtas mestas...

DEMETRAS
Jam m etant burtą, blogai iškrito kauliukų akys. Be rei­
kalo šaukia, kad lekia dangun spėriau.

LISANDRAS
Kur ten dangun! Juk jis mirė! Jis tik — lavonas, v ar­
noms lesalas!
TESĖJAS
Chirurgo padedamas, jis galėtų atgyti, ir paaiškėtų, kad
jis ne tik varnoms lesalas, bet ir asilas.

IPOLITĄ
Kaipgi čia dabar? M ėnesiena išėjo anksčiau, nei sugrįžo
Tisbė! Kaip ji susiras mylimąjį?

TESĖJAS
Jinai susiras jį žvaigždžių šviesoje. Štai ir ji ateina. Jos
sielvartu ir baigiasi vaidinimas.
Įeina Tisbė

93
 IPOLITĄ
M an rodos, jos sielvartas dėl tokio Piramo ilgai netruks.
Aišku, jis bus trumpas.
DEMETRAS
Ir dulkė nulem ia svarstyklėse, jei sversime, kas iš jų
geresnis: Piramas ar Tisbė. Jis — kaip vyras, apsaugok mus
dieve! Ji — kaip moteris, apgink mus viešpatie!

USANDRAS
O štai jau jinai jsiveizėjo į jį šviesiomis savo akutėmis.

DEMETRAS
Jau pradeda jį apraudoti.
T1SBE
Mirei! Kodėl?
O balandėl,
Pabusk! Prikelt kas beįstengs?!
Mirei! Tylus
Ir nebylus!..
Juodoji žemė jį pridengs.
Burna šalta,
Visa balta,
Kaip ledas skruostai jo išbalę.
Beliks rauda...
Jau niekada
N eberegėsiu jo akelių.
Trys Sesers! Čia
Greičiau nakčia.
Išblyškusios tarsi drobulė!
Regėkit jūs
Štai jo kraujus,
N ukirpę jam gyvybės siūlą.
Liežuvi, tilk,
O karde, kilk,
Širdin susmiki, skrosk krūtinę!
Persismeigia

94
 Kaip neilgai!..
Sudie, draugai!
Šie Tisbės žodžiai paskutiniai.
Miršta

TESĖJAS
M ėnesiena ir Liūtas liko gyvi, kad galėtų palaidoti mi­
rusius.
DEMETRAS
Siena irgi.
METMUO
atsistodamas
Ne, nebėra sienos, kuri anksčiau skyrė jų tėvus. Gal
m alonėsite pasižiūrėti epilogą arba išklausyti bergamiečių
šokį, atliekam ą dviejų mūsų dalyvių?
TESĖJAS
Susimildami, nereikia epilogo. Jūsų pjesė nereikalinga
atsiprašym o. Jokių atsiprašym ų, nes visi atlikėjai mirė, ir
nėra ką barti. Ak, jei šios pjesės autorius būtų pats vai­
dinęs Piramą ir pasism augęs Tisbės kojinės raiščiu, būtų
buvusi nuostabi tragedija. Bet ji ir taip gera, ir puikiai
suvaidinta. Parodykite savo bergam iečių šokį. Epilogo ne­
reikia.
Šokis

TESĖJAS
Vidurnakčio liežuvis geležinis
Paskelbė dvyliktą. Todėl, mielieji,
Labos nakties! Greit klaidžios vien tik dvasios.
Bijau, kad mes nepram iegotum rytą,
Kai naktį taip ilgai užsisėdėjom.
Nakties žingsnius sutrum pino ši pjesė.
Miegot, bičiuliai! Dvi savaitės liko
Nakties žaismų ir šiaip linksmų dalykų.
Išeina

95
 II SCENA

Įeina Pakas

PAKAS
Liūtas alkanas riaumoja,
Staugia vilkas j mėnulį.
Girdis knarkesys artojo,
Kurs vėlai išvargęs gulė.
Blėsta malkos, baigia degti,
Ūkauja tamsoj pelėda;
Sergančiam jos klyksmas naktį —
Pranašas m irties parėdo.
Laikas toks nakties užstojo,
Kai kapų tyloj nykiojoj
Visos duobės prasižiojo,
Dvasios mirusių klajoja.
Lėkim, lėkim pas Hekatę,
Visos ją lydėsim, fėjos!
Siauskime, kol nieks nemato,
Kol dar saulė netekėjus.
Linksminkimės! Nė pelytė
Drumsti šių namų neturi;
Pasiųstas aš nuvalyti
Dulkes ir šiukšles nuo durų.
Įeina Tilanija ir Oberonas su paly­
dovais.

OBERONAS
Šiuos namus apšviesdami
Blėsčiojančia ugnimi,
Elfai, rodykit vikrumą!
Fėjos, lyg paukšteliai krūme,
Padainuosime kartu,
Šoksim, suksimės ratu.

TITANUA
Pradžiai dainą pakartokit,
Žodis žodin ją išmokit:
96
 Dainomis, grakščiu žaismu
Kilsim laimint šių namų.
Šoka ir dainuoja

OBERONAS
Lig pat ryto, lig brėkšmos,
Pabuvokit šiuos namuos.
Guolį mes jaunavedžių
Laiminsim gėriu didžiu.
Jiems laimingi bus laikai,
Džiaugsis jie ir jų vaikai.
Visos trys laimingos poros
Lai bus ištikimos, doros!
Juos globos pati Gamta,
Tarps ateinanti karta;
Gims vaikai be apgamų,
Be spuogų ir be dėmių.
Jiem s trūkum ai nebegrės,
Kūno ydų neturės.
Fėjos, į vietas visas
Laistyti laukų rasas!
Svies ramybė visados
Rūmuos ir žmonių veiduos.
Seimininkui šių namų
Teiksim didelių džiaugsmų.
Tai skubėkit,
Nestovėkit,
A uštant vėl į čia sulėkit!
Išeina Oberonas, Tifanija ir palydo­
vai.

PAKAS
Jei kuo neįtikę esam,
Tai įsivaizduoti prašom,
Kad tai sapnas šios nakties,—
Viskas bus gerai išties.
Pjesė, žinoma, silpna,
Bet sapne ir to gana.
7. Šekspyras, IV 97
Tik nebūkite pikti,—
Pasistengsim ateity.
Paklausykit doro Pako,
Kurs čia nuolankiai jums sako
Jei neįžeidėm jausmų,
Vėl sueisim su džiaugsmu.
Daug m ieliau visiems įtikti,
Nei man m elagiu palikti.
Tad paplokit iš širdies,
Ir dabar — labos nakties!
Jei tik būsime draugai,
Pakas linksmins jus ilgai.
Išeina